Vienkiemyje gyvenanti Ieva maistą randa gamtoje: miltus gamina iš žievės, kavą – iš šaknų

Medžių žievės miltai, šaknų kava, sūriai, brandinti samanose ir kerpėse. Tokiais ir panašiais patiekalais stebina atokiame vienkiemyje gyvenanti istorikė Ieva Šidlaitė.

Pabėgusi nuo miesto šurmulio, moteris pasinėrė į visai kitokį gyvenimą – įkvėpta gamtos, pradėjo domėtis valgomaisiais laukiniais augalais, o dabar moko kitus natūralaus rauginimo ir maisto ruošimo iš laukinių augalų paslapčių.

Moteris sukauptą patirtį sudėjo į dvi knygas: „Natūralus rauginimas“ ir „Ką kanda šalna?“ Ieva juokauja, kad aplinkiniai ją dažnai vadina miškų fėja ir rauginimo guru, tačiau ji pati save pristato kaip namų šeimininkę.

„Sėdžiu namie, auginu 3 vaikus be darželių, verdu valgyti, raviu, skalbiu ir lesinu vištas – tai kaip save kitaip pristatinėti? O iš tiesų esu pabėgusi iš Vilniaus naujoji kaimietė, šiuo metu kurianti apynių ūkį, mokanti žmones rauginimo, pasakojanti apie laukinius augalus ir rašanti knygas, kai tik atsiranda laisvo laiko. Nebežinau, kas yra laisvalaikis, nes mano gyvenimas yra arba nesibaigiantys darbai, arba nesibaigiantis laisvalaikis. O tai priklauso tik nuo mano pačios nuotaikos. Šiaip tiesiog mėgstu gyventi kasdien“, – šypsosi ji.

Natūralaus rauginimo ir laukinių gėrybių specialistė tikina, kad gamtos teikiamomis dovanomis galima mėgautis ne tik vasarą, o ištisus metus. Su Ieva pasikalbėjome apie gėrybes, kurių gamtoje galima rasti žiemą ar vėlyvą rudenį, ir išskirtinius skonius, kuriuos verta išbandyti kiekvienam.

Ką rasime, atsivertę Jūsų knygą „Ką kanda šalna?“

Norėjau parodyti, kiek daug stebuklų yra aplink mus, po mūsų kojomis. Visai nebūtina jų ieškoti kažkur toli, ar kažkur giliai. Bet dabar norėčiau skleisti žinią, kad tuos stebuklus tiesiog būtina apsaugoti nuo mūsų pačių per didelio apetito...

Artėja žiema, dienos darosi vis šaltesnės. Ką skanaus ir maistingo šiuo metu galime rasti gamtoje?

Oi, visada visko galima rasti, tik reikia panorėti (šypsosi). Šiuo metu vis dar pilna grybų. Visos pakrūmės raudonuoja nuo putinų, raugerškių ir gudobelių uogų. Ant medžių vis dar yra obuolių, o po jais rasite šalnos pakąstų kriaušių. Pilna atžėlusių dilgėlių, trikerčių žvaginių, žliūgių, kraujažolių, dobilų lapų. Yra spyglių, šakų ir šaknų.

Dažniausiai įprasta grybauti rudenį. Tačiau Jūsų knygoje minima ir apie grybus, kurių galima rasti žiemą ar ankstyvą pavasarį. Kokie tai grybai?

REKLAMA

Grybauti galima ištisus metus. Tą atradus, mano gyvenimas nušvito naujomis spalvomis. Aišku, pats smagumas kai dygsta baravykai, voveraitės ir kiti įprasti grybai. Tačiau ankstų pavasarį galite rasti bobausių ir briedžiukų. Nuo vėlaus rudenio iki ankstyvo pavasario ant medžių auga kreivabudės ir ugniabudės. Visu metus galima rinkti gydomuosius medžių grybus: beržo juodgrybį (čagą), pintis ir pintenes, įvariaspalves kempes. Pastarieji grybai, augantys ant medžių, nėra valgomi – tai vaistiniai grybai. Jie labai įdomūs ir naudingi sveikatai dėl savo priešvėžinių, adaptogeninių (padedančių organizmui susitvarkyti su ilgalaikiu stresu) savybių.

Ar jų paruošimas skiriasi nuo mums įprasto?

Reikia žinoti, kaip elgtis su kiekvienu iš grybų, kuriuos galima valgyti šviežius, kuriuos reikia apvirti ar kelis kartus nuvirti, kuriuos tenka virinti kelias valandas arba užpylinėti spiritu, kad būtų valgomi ar naudingi sveikatai.

Didelį dėmesį skiriate valgomiems augalams. Kuo jie ypatingi?

Jei mes kuo dažniau valgysime laukinius augalus bent po truputį, jie kartu ir gydys, ir saugos mus nuo ligų. Ir kuo įvairesnius valgysime ar gersime kaip arbatas – tuo naudingesni jie bus. Tačiau negalima pamiršti, kad laukiniai augalai yra ir vaistažolės, todėl reikėtų nepersistengti su kiekiais.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Jūsų receptai įkandami ne kiekvienam… Medžių žievės miltai, šaknų kava… Ar tai pagaminti sudėtinga?

Visi mano receptai nėra sudėtingi – esu tik namų šeimininkė, o ne restorano šefas su visa profesionalia virtuvės įranga ir už nugaros stovinčia komanda. Tiesą pasakius, kai bandau kažką pagaminti šeimai, dažniausiai man ant nugaros karstosi trimetė dukra. Visi jūsų paminėti dalykai yra ne tokie ir sudėtingi, o kartu galintys įtraukti visą šeimą. Smagu su vaikais niurkdytis šaltoje žemėje, kasant šaknis ir drauge jas pjaustyti, rinkti šakas ar grybus, kartu kepti pyragus šiltoje virtuvėje ilgais vakarais, kai gali į juos sudėti miške rastus produktus.

REKLAMA

Ką maistingo ir skanaus galima pasigaminti iš augalų šaknų?

Iš krienų galima pagaminti trintus krienus. Iš kiaulpienių, trūkažolių ir varnalėšų šaknų gauname labai sveiką ir skanią kavą, naudingą kepenims. Varnalėšų šaknys – puiki daržovė. Žiognagių šaknys – prieskonis, gvazdikėlių pakaitalas. Krakmolingos gauromečių, varpučių, paparčių šaknys tinka miltams. Tik šaknis reikia gerbti ir saugoti, iškasus palikti šaknelę su pumuru, kad atželtų kitais metais.

…o iš medžio žievių?

Iš beržų, pušų, liepų vidinio žievės sluoksnio buvo daromi miltai badmečio duonai. Tai ilgas ir kruopštus darbas. Bet medžio žievės turi ir kitų savybių – štai žilvičio žievė yra natūralus aspirinas, aviečių stiebai su visomis žievėmis irgi mažina karštį. Serbentų, ąžuolų, aviečių, gervuogių šakelės tinka rauginimui.

Kuo maisto gamyboje vertingos kerpės ir samanos?

Kerpės ir samanos – tai badmečio arba itin madingų new nordic restoranų produktas. Iš jų buvo verdamos košės, trinami miltai.

Kokios laukinės gėrybės yra Jūsų mėgstamiausios?

Įvairiai. Kartais labai mėgstu dilgėles – gaminu pesto, makaronus, saldžius vyniotinius. Tada atsibosta. Vėliau pamėgstu grybus ir juos valgome kasdien. Kartais visai nieko laukinio nenoriu, valgau lašinius su juoda duona – taip buvo beveik ištisus metus po knygos rašymo. Šiuo metu alpstu nuo putino uogų – gaminu sirupus, kompotus, kečiupus. Iš tiesų mūsų organizmas labai protingas ir pats pasako, kas kada turi būti mėgstamiausia gėrybe, svarbu klausytis ką jis sako, ir netikėti visokiais plintančiais mitais. Net mano aprašytais (juokiasi).

O kokios gėrybės gamtoje Jus labiausiai nustebino? Su kokiomis buvo įdomiausia susipažinti?

Vis tik aš esu žiemos ir vėlaus rudenio žmogus… Ir tuo metu mane labiausiai džiugina visi paslaptingi augalai, pasislėpę pelkėse, raistuose, drėgnose miško daubose. Tai įvairūs gydomieji grybai – niekas neturi tiek dar neištirtų paslapčių, kaip šie padarai…Net galvoju pradėti juos auginti savo ūkyje.

REKLAMA

Savo knygoje pateikiate ir receptų vaikams. Pavyzdžiui, rūgpienio guminukai vietoj saldumynų. Kaip vaikus sudominti natūraliais produktais, žolelėmis, vaistažolėmis? Dažniausiai vaikai raukosi vien tik pamatę salotas...

Aš pati raukausi nuo salotų – ne visiems reikia tų žalėsiu, ne visiems jie naudingi. Reikia klausytis savo kūno, o vaikai tą gerai moka. Tačiau vaikus reikia nuo mažumės pratinti prie kuo įvairesnių produktų. O tai gali padaryti tik pats juos valgydamas. Ir ypač kartu augindamas ar rinkdamas. Aš nesistengiu saviškiams kišti maisto, užtenka kad paragauja.

Ar jie noriai ragauja Jūsų gaminamus patiekalus?

Į mano gaminamus patiekalus jie žiūri gan įtariai, bet jau susitaikė su savo dalia, kad jei nevalgys – eis nuo stalo alkani… Tačiau ragauti jau nebebijo. Nors esu gavusi ir keletą taiklių komentarų. Pavyzdžiui, iškepus dilgėlių vyniotinį, sūnus įvardino taip: „Pyragas visai neblogas, tik atsiduoda kompostu...“

Ką patartumėte žmonėms, kurie norėtų pradėti gaminti patiekalus iš laukinių gėrybių, tačiau bijo dar neragautų, neįprastų skonių? Nuo ko pradėti, kaip save pratinti?

Kad gal nelabai tie žmonės ir bijo laukinių skonių – juk dilgėlių, rūgštynių sriubas visi yra valgę? Kaip ir žemuoges ar laukines avietes. Gėrę čiobrelių ir liepžiedžių arbatas. Kuo daugiau domiesi, tuo daugiau atrandi, sužinai, išmoksti ir įsitrauki. Ir tada nereikia savęs varyti, viskas vyksta savaime.

Ačiū už pokalbį.

Ieva mielai sutiko pasidalinti receptais iš savo knygos „Ką kanda šalna?“ Kviečiame išbandyti ir pasigaminti medžio miltų paplotėlius ir naminį toniko sirupą.

Keptuvėje kepti medžio miltų paplotėliai su duonos raugu

Paplotėliai yra labai patogus produktas, kurį galima išsikepti kur nori, į juos galima vynioti viską, kas po ranka papuola, ir jie visiems tinka. Galų gale tai pati seniausia pasaulyje duona, į kurią būdavo maišomi visokie gamtiniai miltai: medžio žievės, sėklos, šaknys, džiovintos žolės. Tokius papločius galima pabandyti išsikepti ir ant laužo – apvyniojus tešlos juostą ant pagalio ar užmetus paplotį ant įkaitinto akmens. Kaip senų senovėje, kai dar visi rengdavosi kailiais ir gyvendavo urvuose. Tada tešlos niekas neraugindavo, bet pabandykite kepti iš pernakt paraugintos, nes mūsų išlepintiems gomuriams medžio miltų skonį reikia prislopinti raugo rūgštele.

REKLAMA

1/5 dalies medžio žievių miltų, maltų džiovintų samanų ar kerpių, maltų varpučių šaknų; 4/5 dalies įprastų kvietinių ar speltos miltų; druska; 2 šaukštai duonos raugo; vanduo.

Iš vakaro užmaišykite tešlą. Laukinius miltus sumaišykite su įprastais, trečdalį jų berkite į vandenį ir išmaišykite. Vandens reikės tiek, kad išeitų blynų tešla (maždaug 1 dalis miltų ir 1 dalis vandens). Į tešlą dėkite duonos raugą ir palikite, kad išrūgtų. Kitą dieną pasūdykite ir po truputį berkite miltus. Pirma maišykite šaukštu, vėliau minkykite rankomis, vis dėdami miltų. Tešla turi būti gana kieta, kad nebeliptų prie rankų ar stalo. Išminkytą tešlą palikite porai valandų, kad pakiltų. Tada supjaustykite mažais gabaliukais, juos iškočiokite ir iš abiejų pusių apkepkite įkaitintoje sausoje geležinėje ar ketaus keptuvėje.

Iškepusius papločius sudėkite į krūvelę ir uždenkite drėgnu rankšluosčiu, kad nesudžiūtų. O jeigu visų papločių iš karto nesuvalgėte, tada supjaustykite trikampėliais, apšlakstykite aliejumi ir apskrudinkite orkaitėje ar keptuvėje – bus labai skanūs traškučiai prie eglių ūglių humuso ar kefyrinio sūrelio.

Žilvitis, gamtos aspirinas, ir naminis toniko sirupas

Prie upės augantys žilvičiai, ypač jų žievė – tikras gamtos aspirinas. Patyrę žolininkai sako, kad žiemą susirgus nereikia pulti gerti aspirino, geriau išsivirti žilvičių žievės arbatos. Žievė renkama nuo jaunų šakelių, dar blizganti ir nesutrūkinėjusi. O dar žilvičių žievėje yra daug kartumynų – rauginių medžiagų, kai jų per gausu – gali sudirginti skrandį, bet saikingai vartojama žilvičių žievė skatina virškinimą. Tuo galima pasinaudoti prieš Kalėdas ir pasigaminti naminio toniko mišinio. Tiks ir dovanoms, ir ramiam vakaro kokteiliui po šventinių vaišių.

1 l vandens; 1 greipfrutas; 1 apelsinas; 1 citrina; gera sauja spanguolių; 1 šaukštas džiovintos žilvičių žievės arba saujelė šviežios; 1 šaukštelis druskos; prieskonių: kadagių uogų, kvapiųjų pipirų, juodųjų pipirų, cinamono lazdelė; 500 g cukraus; 1 šaukštelis citrinų rūgšties.

REKLAMA

Užvirkite vandenį ir į jį sudėkite žievę, prieskonius, nutarkuotą citrusinių vaisių žievelę, išspauskite sultis. Viską pavirkite pusvalandį, išjunkite ugnį ir palaikykite dar valandą. Skystį nukoškite, vėl užvirkite, sudėkite cukrų, druską, citrinų rūgštį, pakaitinkite kelias minutes, kol skystis nustos putoti ir jame ištirps cukrus bei druska. Karštą sirupą išpilstykite į buteliukus ir laikykite šaldytuve, kur jis gali stovėti kelis mėnesius.

Ką daryti su tokiu toniku? Įsipilkite šaukštelį į šalto gazuoto vandens stiklinę ir gerkite po sočių pietų, kad suaktyvintumėte virškinimą. Peršalę vieną šaukštelį įmaišykite į karštą arbatą. Ruoškite džiną su toniku: 1 dalis toniko, 1 dalis gazuoto vandens, 0,5 dalies džino (gali būti ir „naminis džinas“ – degtinė su kadagių uogomis).


Rašyti komentarą...
T
Tai taip
2020-11-11 19:51:30
Pranešti apie netinkamą komentarą
Užuojauta ponios vaikams. Pati tegul valgo
Atsakyti
-23

f
farmacija
2020-11-11 20:08:27
Pranešti apie netinkamą komentarą
Žilvičio/gluosnio žievė - turi chinino, neaspirino...
Atsakyti
-4

K
Krisi
2020-11-11 19:53:39
Pranešti apie netinkamą komentarą
Noriu į gamtą!!
Atsakyti
-9

SKAITYTI KOMENTARUS (20)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų