Vyko tada mišios šventų Velykų išvakarėse. Iš namų paėmiau margučius, duonos ir nuėjau palaiminti į bažnyčią, vakarines mišias.
Klausausi kunigo, meldžiamės, tik girdžiu kažkoks lojimas. Nesupratau, pagalvojau, gal koks telefono signalas pas kažką netoliese.
Apsidairiau vieną kartą, vėliau antrą, o gi žiūriu, kad kitoje pusėje stovi pusamžė moteris su šuniuku rankinėje.
Šuniukas rankinėje
Tas šuniukas toks kaip lapė, ryškiai rudas, pūkuotas. Jeigu pamatyčiau kur gatvėje, tai gal dar pagalvočiau, kad visai mielas, bet tokį pamatyti bažnyčioje, tai čia jau virš visko!
Ir svarbiausia, kad ta poniutė stovi, glosto tą savo šunį, laiko rankinėje šalia, o jis, jei kas nepatinka, suloja. Nestipriai, bet bažnyčioje visa tai skamba siaubingai. Ir jai nė motais, kad aplinkiniai į ją žiūri.
Buvo laikas, kai žmonės į bažnyčią ateidavo su įjungtais telefono garsais – skambėdavo melodijos per visas mišias su choru, o dabar štai, atėjo metas, kai prie choro ir kunigo pamokslų prisijungia šunys.
Tiesiog manau, kad tas šuo nėra vaikas, kurio negali palikti vieno namie. Tikrai nieko nenutiks, jeigu valandą šuo pabus vienas.
Mano sena galva, čia jau peržengtos visos įmanomos ribos.
Autorius: skaitytojas Arūnas
