Vedė Jehovos liudytojų organizacijos narę
Vėliau, perėjus prie rūkymo ir merginų temos, Remigijus paaiškino, kad rūkyti pagal organizacijos taisykles nėra galima, o intymūs santykiai su merginomis būdavo grįsti krikščioniško mokymo pagrindu – jie galimi tik santuokoje.
Nepaisant to, pirmoji meilė pašnekovo gyvenime buvo. Jis pasakojo, kad būdamas penkiolikos pamilo vieną merginą iš organizacijos. Deja, šį jausmą lydėjo kaltė.
„Organizacijoje buvo labai pabrėžiama, kad draugauti galima tik tada, kai žmogus jau pasirengęs santuokai, todėl būdamas penkiolikos galvojau: jeigu nesu pasiruošęs vesti, vadinasi, net neturėčiau draugauti.
Mes bendravome, rašydavome vienas kitam laiškus, eilėraščius, tačiau mane nuolat lydėjo kaltė“, – apie pirmuosius potyrius pasakojo jis.
Vis tik pasidomėjus, ar pašnekovas šiuo metu yra vedęs, jis teigė, kad taip. Vestuvės įvyko jam sulaukus 28-erių, o jo žmona vis dar priklauso Jehovos liudytojų organizacijai.
Pasiteiravus, kaip Remigijaus atsiribojimas nuo organizacijos paveikė santykius jis neslėpė, kad bendrą sutarimą rasti nėra lengva.
„Mes bandėme atrasti naują pagrindą savo santykiams, tačiau man išėjus pradėjo aiškėti dalykai, kurių anksčiau nesupratau. Kaip jau minėjau, organizacijoje žmogui labai sunku pažinti savo autentiškąjį „aš“, sunku suprasti savo poreikius, emocijas ir tuo labiau kito žmogaus poreikius.
Kai po truputį pradėjau pažinti save, supratau, kad mūsų santuokoje nėra daug vietos tam žmogui, kuriuo tampu dabar, todėl bendrą kalbą rasti buvo labai sunku. Ypač tada, kai vienas žmogus toliau gyvena pagal organizacijos taisykles, o kitas jau nebe“, – atviravo Remigijus.
Jehovos liudytojų organizacijos finansinės schemos
Pokalbio metu svarbu pasigilinti buvo ir į tai, kaip veikia finansiniai mechanizmai Jehovos liudytojų bendruomenėje. Remigijaus teigimu, tiesioginio mokesčio šioje organizacijoje nebuvo, tačiau visas principas grindžiamas aukomis.
Kaip aiškino pašnekovas, nors konrketus aukojimo procentas nenurodomas, tačiau bendruomenė geba sukurti labai stiprų aukojimo prasmės jausmą.
„Žmogui aiškinama, kad pasaulis blogas dėl Adomo ir Ievos nepaklusnumo, kad netrukus ateis pasaulio pabaiga, kad bus atkurtas rojus ir kad dabar svarbiausias darbas yra gelbėti žmones. Kai tiki šia istorija, natūraliai nori tam skirti savo laiką, energiją ir pinigus.
Kartais žmonės paaukoja net daugiau, nei paaukotų esant aiškiai nustatytam mokesčiui, nes jie tiki, kad tai daro savo noru ir dėl didesnio tikslo“, – pasakojo jis.
Paprašius pasidalinti „gelbėjimo“ pavyzdžiu, Remigijus pranešė, kad labai dažnai yra naudojamasi įvairių nelaimių naratyvais.
„Pavyzdžiui, po cunamių ar žemės drebėjimų rodomi vaizdai, kaip organizacija padeda nukentėjusiems. Kuriami reportažai, filmai apie pagalbą, pabrėžiama, kiek daug gero nuveikta.
Žinoma, pagalba žmonėms yra svarbi, tačiau tuo pačiu tai tampa būdu skatinti aukoti daugiau lėšų. Man atrodo, kad beveik kiekviena nelaimė panaudojama kaip argumentas, kodėl reikėtų skirti daugiau pinigų organizacijai“, – aiškino jis.
Kvestionuoti organizaciją pradėjo po sesers savižudybės
Pasidomėjus Remigijaus, kas jo gyvenime nutiko, kad po tiek metų buvimo organizacijoje jis ryžosi keisti savo gyvenimą, pašnekovas nurodė, kad viskas prasidėjo nuo jo sesers mirties. Sesuo nusižudė būdama 17 metų.
Tai buvo lūžis pašnekovo gyvenime, kuris atvėrė jam daugybę klausimų. Jis pasakojo, kad šventai tikėjo, jog gyvena geriausioje įmanomoje vietoje žemėje, tiki vienintele teisinga religija, kur vyrauja meilė ir tiesa, o tuomet nutinka tokio masto tragedija.
„Man tai buvo visiškai nesuprantama. Negalėjau suvokti, kaip tai apskritai gali įvykti. Po jos mirties labai daug kaltės ieškojau savyje. Galvojau apie tai, ką ji buvo patyrusi, apie šeimoje buvusį smurtą, apie mūsų aplinką.
Tik gerokai vėliau pradėjau suprasti, kad toje atmosferoje, kuri vyravo organizacijoje, sesė paprasčiausiai nerado žmogaus, kuriam galėtų atvirai papasakoti apie savo problemas. Tai buvo vienas pirmųjų dalykų, privertusių mane suabejoti. Pradėjau klausti savęs, ar tikrai esu ten, kur turėčiau būti“, – teigė jis.
Remigijus neslėpė, kad nors organizacijoje buvo nuolatos kalbama apie mirtį, prisikėlimą ir ateitį, tačiau jis viduje pajuto didžiulę tuštumą. Tokio jausmo anksčiau jis nebuvo patyręs, jis buvo labai stiprus.
„Kartu atsirado ir įvairūs fiziniai simptomai. Jie privertė mane ieškoti atsakymų. Pradėjau klausti savęs, kodėl jaučiu tokią tuštumą, ką ji reiškia, kodėl mano kūnas taip reaguoja. Dabar man atrodo, kad tai buvo mano tikrasis „aš“, kuris ilgą laiką buvo ignoruojamas.
Labai dažnai skaudėdavo galvą, ypač kaktoje, tarsi būtų uždėta spaudžianti juosta. Taip pat turėjau nemažai problemų su skrandžiu. Dažnai sakoma, kad daugelis skrandžio problemų kyla dėl streso ir nervinės įtampos. Mano atveju, manau, buvo būtent taip“, – nurodė jis.
Remigijus pridėjo, kad vienu metu pajuto, kad fiziškai nebegali dalyvauti Jehovos liudytojų susirinkimuose, nes kūnas pradėjo to nebeleisti. Pašnekovas dalijosi, kad jam iki šiol kelia nuostabą faktas, kiek daug tuo metu parodė fiziniai siganali.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
