„Organizacijoje dažnai nebūdavo tikrų draugysčių“
Nepaisant to, kad vaikystės ir paauglystės metus Remigijus praleido gyvendamas su tėvais, bendraudamas su Jehovos liudytojų bendruomenės nariais, su pasauliečiais jis taip pat susitikdavo. Tiesa, pasak jo, organizacija visuomet ragindavo daugiau bendrauti su „savais“ žmonėmis.
„Vidurinėje mokykloje jau pavyko užmegzti daugiau draugysčių, tačiau viduje vis tiek likdavo tas atsargumas. Nuolat buvo primenama, kad šie žmonės nepriklauso bendruomenei.
Vis dėlto dabar pasakyčiau ir kitą dalyką. Man atrodo, kad organizacijoje dažnai nebūdavo tikrų draugysčių. Tikra draugystė reikalauja galimybės parodyti savo tikrąjį „aš“, būti autentiškam. O ten žmonės dažniau buvo vienijami bendros ideologijos, bendrų susirinkimų ir bendrų leidinių.
Daugelis negalėjo iki galo atsiverti ir parodyti, ką iš tikrųjų jaučia, todėl draugystės dažnai likdavo paviršutiniškos“, – pastebėjimu pasidalijo jis.
Pasidomėjus, kas trukdydavo organizacijoje esantiems žmonėms būti savimi, pašnekovas pabrėžė, kad sistemos esmė buvo ne priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, o mėginti jį kontroliuoti ir apriboti.
Pasak jo, žmonės dažnai jausdavo daug kaltės ir gėdos, jeigu neatitikdavo bendruomenės keliamų reikalavimų, jie bijodavo būti silpnais, pripažinti, kad kažko nesugeba arba, kad jaučia „netinkamas“ emocijas.
„Kartais žmonės net bijo jausti tam tikrus jausmus, dėl to jie pamažu prarasdavo ryšį su savimi. Iš kitos pusės, į tokias organizacijas dažnai patekdavo žmonės, kurie jau ir taip turi traumų ar neišspręstų problemų. Tokia aplinka jiems galėdavo pasirodyti pažįstama ir net saugi.
Aš tai pavadinčiau tam tikra priklausomybe. Tik ne nuo alkoholio ar narkotikų, o nuo pačios sistemos“, – apie organizaciją kalbėjo jis.
Namuose išgyveno tėvų smurtą
Bekalbėdamas Remigijus užsiminė, kad būdamas 16 metų ėmė mokytis kitame mieste, maždaug už 80 kilometrų nuo namų. Tuo metu jis lankė technikumą, gyveno bendrabutyje, o savaitgaliais grįždavo pas tėvus.
Nors šis atsiskyrimas galėtų atrodyti natūralus, Remigijus pridėjo, kad tai – tik paviršutinis atsakymas. Anot jo, tuo metu labai sunkiai sekėsi rasti bendrą kalbą su tėvais, o taip pat teko kenkėti smurtą.
„Manyje buvo noras atsiskirti, išvažiuoti ir bent truputį pabėgti nuo atmosferos, kurioje gyvenau. Man atrodo, kad noras mokytis būtent tame technikume buvo tik išorinis paaiškinimas daug gilesniam poreikiui atsiriboti nuo namuose vyravusios aplinkos“, – apie situaciją svarstė jis.
Pasidomėjus, dėl ko kildavo smurtą išprovokuodavę konfliktai, pašnekovas nurodė, kad dažniausiai jie atsirasdavo iš kasdienių situacijų, vis tik ideologija galėjo prie to prisidėti.
Anot Remigijaus, jeigu žmogus moka ir geba atpažinti savo emocijas, tuomet jis ieško įrankių su jomis susitvarkyti, o ne lieti susikaupusį pyktį ant kitų. Vis tik organizacijoje emocijos būdavo slopinamos.
„Nuslopintos emocijos niekur nedingsta. Anksčiau ar vėliau jos vis tiek prasiveržia. Labai gaila, kad kartais jos prasiveržia vaikų sąskaita.
Tad šiandien aš iš vienos pusės jaučiu skausmą dėl to, kas vyko, bet iš kitos pusės matau ir savo tėvų istoriją. Jie patys turėjo traumų, tačiau pateko į aplinką, kurioje nesugebėjo jų spręsti. Dėl to daug kas buvo perduota kitai kartai“, – sakė jis.
Technikume užmezgė svarbias draugystes su pasauliečiais
Kaip pasakojo Remigijus, net ir būdamas technikume jis stengėsi išlikti ištikimas savo tikėjimui, toliau lankė susitikimus bendruomenėje, laikėsi organizacijos taisyklių ir stengėsi gyventi taip, kaip buvo mokomas.
Vis tik pažintys su pasauliečiais, paauglystės laikas darė savo – pašnekovas neišvengiamai ėmė bendrauti, susirado naujų draugų, o vertindamas iš dabartinės perspektyvos pasakojo, kad tai jam, kaip augančiai asmenybei, buvo į naudą.
„Pirmą kartą galėjau bent šiek tiek pamatyti, kaip gyvena žmonės už organizacijos ribų. Kaip jaunimas eksperimentuoja, ieško savęs, mokosi iš savo klaidų. Tai buvo patirtis, kurios iki tol labai trūko“, – sakė jis.
Pasidomėjus, kaip organizacija reaguodavo į tokius jaunimo eksperimentus, kaip alkoholio vartojimą, rūkymą ir naujai užsimezgusias romantines draugystes, Remigijus aptarė kiekvieną iš jų.
Kalbėdamas apie alkoholį pašnekovas pabrėžė, kad bendruomenėje buvo mokoma griežtai laikytis valstybės numatytų įstatymų. Taip pat buvo teigiama, kad saikingas vartojimas nėra teisiamas, tačiau į piktnaudžiavimą buvo žvelgiama griežtai.
„Dabar žvelgdamas atgal matau žmonių, kurie gal ir nebuvo alkoholikai, tačiau alkoholį vartojo labai dažnai. Man atrodo, kad kai žmogui tenka nuolat slopinti daug emocijų, kažkokiu būdu jis bando su tuo susitvarkyti, o alkoholis tampa viena iš priemonių.
Vis tik čia svarbi kita detalė. Jei žmogus nuolat pažeidžia organizacijos taisykles ir, kaip sakoma jų kalba, „nenori keistis“, t. y. prasideda bėdos dėl alkoholio, jis gali būti pašalintas iš bendruomenės.
Anksčiau aš maniau, kad toks sprendimas teisingas, kad „nenorinčius“ keistis reikia pašalinti, bet dabar suprantu, kad dažniausiai žmogui sunkiausia būna būtent tada, kai jis susiduria su priklausomybe, krizėmis ar kitais sunkumais. Dabar man atrodo, kad tokiu metu jam reikalinga pagalba, palaikymas, draugai, kurie pasakytų: „Tau pavyks, mes esame šalia.“
Vis tik dažnai gaudavosi priešingai. Žmogus atstumiamas būtent tada, kai jam bendruomenės labiausiai reikia. Mano akimis, tuomet labiau rūpinamasi organizacijos reputacija negu konkrečiu žmogumi“, – dalijosi jis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
