Remigijus Levandovskis – žmogus, kuris buvimo organizacijoje pats nepasirinko. Abu jauno vyro tėvai priklauso Jehovos liudytojų bendruomenei, dėl to jis jau gimė priklausydamas organizacijai.
Kiekvieną dieną vyrą lydėjo tikėjimas ir bendruomenės numatytos gyvenimo taisyklės, o ilgą laiką jis manė, kad tai – vienintelė tiesa. Vis tik prieš metus laiko Remigijus ryžosi atsiskirti nuo organizacijos ir šiuo metu su Jehovos liudytojais savęs nebesieja.
„Neseniai vyko tarptautinis Jehovos liudytojų suvažiavimas, apie kurį buvo daug kalbama ir kuris buvo pristatomas labai palankiai pačiai organizacijai, dėl to man atrodė svarbu, kad žmonės, kurie dar nėra patekę į tokią organizaciją, galėtų išgirsti ir kitą pusę.
Norisi, kad jie suprastų, jog egzistuoja ne tik oficiali organizacijos pozicija, bet ir žmonių, kurie ten buvo, išgyvenimai. Norėčiau, kad žmonėms būtų sunkiau apsigauti ir kad jie prieš priimdami sprendimus išgirstų įvairias nuomones“, – apie savo pasakojimo motyvą kalbėjo pašnekovas.
Naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į Jehovos liudytojų organizaciją Lietuvoje dėl komentaro. Jie atsakė į pagrindinius nagrinėjamus klausimus teigdami, kad tiek prisijungimas prie bendruomenės, tiek dalyvavimas jos veikloje yra savanoriškas, o dėmesio narių psichologinei sveikatai, problemoms dėl priklausomybių bendruomenė visuomet skiria. Platesnį jų komentarą galite rasti 5 puslapyje.
Jehovos liudytojams priklausė tiek mama, tiek močiutė
Dalindamasis savo šeimos istorija, Remigijus pažymėjo, kad iš mamos pusės buvimas ir gyvenimas organizacijoje tęsėsi iš kartos į kartą – jo mama ir senelė priklausė Jehovos liudytojams. Tuo tarpu tėtis buvo pirmasis savo kartos atstovas, kuris prie Jehovos liudytojų prisijungė būdamas 20-ies.
„Žinau, kad mano tėčiui pradžioje buvo sunku, nes jo šeima nepritarė jo sprendimui prisijungti prie organizacijos. Jie netgi tam tikra prasme jį persekiojo ir kritikavo.
Paradoksalu, tačiau tokiam žmogui tai dažnai tik dar labiau sustiprina tikėjimą. Jei jis tiki, kad yra teisus, o aplinkiniai jį puola, jis tai gali interpretuoti kaip įrodymą, kad eina teisingu keliu. Juk ir Jėzus buvo persekiojamas, apaštalai buvo persekiojami, todėl žmogui atrodo, kad ir jis patiria tą patį“, – apie bendruomenės narių filosofiją pasakojo jis.
Ilgainiui tėčio artimieji susitaikė su jo pasirinkimu, o kai į šį pasaulį atkeliavo Remigijus, tuomet visi sutarė bendrauti žmogiškai ir tikėjimo temos neliesti.
„Manau, kad daug sunkumų tėčio šeima dėl bendravimo patirdavo buvo būtent iš mano pusės. Būdamas organizacijoje aš tikėjau, kad tarnaujame Dievui ir esame vienintelė teisinga religija. Visi kiti žmonės buvo laikomi gyvenančiais pasaulyje, kuris yra blogas ir valdomas Šėtono.
Tad ilgą laiką, apart pačių artimiausių, net nesidomėjau tolimesniais giminėmis, kurie nepriklausė organizacijai.
Tik išėjęs pradėjau daugiau domėtis savo šeima ir pamačiau, kad tie žmonės yra tiesiog žmonės. Anksčiau juos mačiau tik kaip evangelizacijos objektus, kuriems reikia skelbti savo tiesą“, – apie giminaičius pasakojo jis.
Nuo 11 metų eidavo pas žmones kviesti prisijungti prie Jehovos liudytojų
Prisimindamas savo vaikystę Remigijus neslėpė, kad didelę jos dalį užėmė organizacijos veikla. Kiekvieną savaitę vykdavo trys susitikimai, iš kurių vienas trukdavo valandą, o kiti du po dvi valandas.
Pašnekovas dalijosi, kad taip pat kiekvienam iš jų reikdavo atskirai namuose ruoštis, skaityti organizacijos leidinius ir studijuoti Bibliją.
„Taip pat mes nuolat būdavome skatinami eiti pas žmones į namus ir kalbėti apie religiją. Iš pradžių eidavau kartu su tėvais, vėliau ir su kitais bendruomenės nariais.
Nekrikštytu Jehovos žodžio skelbėju tapau būdamas 11 metų, o sulaukęs 12 metų buvau pakrikštytas. Aš galėdavau dalyvauti veikloje ir ieškoti žmonių, kuriems būtų galima skelbti organizacijos mokymą. Tuo metu mums buvo sakoma, kad taip gelbstime žmones“, – atvirai pasakojo Remigijus.
Kalbant su Remigijumi buvo įdomu pasiteirauti, kurie iš užkalbintų žmonių šiuo išpažįstamu tikėjimu susidomėdavo. Anot jo, dažniausiai pas juos ateidavo tie, kurie gyvenime išgyveno krizę.
Vienus iš jų atgindavo artimojo netektis, o kitus paieška atsakymų į egzistencinius klausimus: kokia gyvenimo prasmė, kas laukia po mirties, koks jo pašaukimas.
„Ieškodami atsakymų žmonės susiduria su labai aiškiais ir paprastais paaiškinimais, kuriuos siūlo organizacija. Iš vienos pusės, tai suteikia paguodos, tačiau iš kitos pusės, krizėje esantį žmogų yra lengviau paveikti.
Organizacija taiko tai, ką galima būtų pavadinti „bombardavimu meile“ (angl. love bombing). Žmogus sulaukia labai daug dėmesio, rūpesčio, jaučiasi ypatingas ir priimtas, tačiau vėliau atsiranda sąlygos: jei nori ir toliau būti priimtas bei mylimas, turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Meilė tampa priklausoma nuo paklusnumo.
Tad sakyčiau, kad į tokias organizacijas dažniau patenka žmonės, kuriems tuo metu trūksta vidinio stabilumo. Tai nėra jų kaltė.
Kiekvienam gyvenime pasitaiko sunkių laikotarpių, kai norisi atramos. Liūdniausia, kad vietoj pagalbos žmogui atsistoti ant kojų savarankiškai, kartais sukuriama priklausomybė nuo pačios sistemos“, – apie veikimo principus kalbėjo pašnekovas.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
