Vilniaus – Europos kultūros sostinės renginiai tebežadina erzelį. Tiek dėl įtarimų korupcija, pasipiktinimo / džiaugsmo dėl „apkarpyto“ biudžeto, tiek dėl baimingų klausimų „ką apie mums pasakys kiti?“ arba tvirtinimų „nė velnio tie kiti mums nerūpi“.

Rengėjai tvirtina, jog užsieniečiai raginami vykti į Vilnių, apie renginius daug rašoma užsienio spaudoje, o sprendimu apkarpyti renginių biudžetą - piktinamasi. Tačiau sakyti, kad internete – apstu įspūdžių iš Lietuvos ar Vilniaus, neteisinga. Tačiau ten esantys – pakankamai įvairūs. Šiandien - britų žurnalisto Sankha Guha įspūdžiai iš „Europos – kultūros sostinės“ renginiams besiruošiančio Vilniaus. Kartais kandūs, o kartais be galo teisingi...

Skambant varpo dūžiams, pranešantiems apie Naujuosius metus, kultūra „persikėlė“ iš Liverpulio į Vilnių. Praėjusiais metais Europos kultūros sostinės titulas „pažėrė pasakų dulkių“ ant Liverpulio, tačiau naujosios Europos teritorijose tokiam pripažinimui suteikiama didesnė reikšmė. Net ir po 18 nepriklausomybės metų tai yra galimybė dar sykį ištrūkti iš niūraus sovietinės praeities šešėlio. Kultūra – nepriklausomybės talismanas.

Tarptautinio lygio kultūra Lietuvai, regis, – sunki užduotis. Pirmiausia, kiek lietuvių kultūros herojų jūs galite paminėti? Išsyk galiu tik vieną. Nedidelė paieška atskleidžia, jog klasikinis violončelistas Jascha Heifetz gimęs Vilniuje, toliau tokie gerokai mažiau susiję vardai kaip Leonardas Cohenas, Bobas Dylanas, Philipas Glassas, Seanas Penn ir netgi seras Johnas Gielgudas – jų visų šeimos kilę iš čia. Beveik visi jie – žydai, o žydai po II pasaulinio karo turi neblogą priežastį nesijausti lietuviais.

REKLAMA

Galbūt dėl tarptautinio garso vardų trūkumo, tik atvykus, kilo įspūdis, kad Vilnius pirmenybę teikia kitų šalių kultūrai. Mano viešbučiui vardą „paskolino“ Šekspyras, o kambariams: Dikensas, Džoisas bei Vaildas. Čia telpa ir prancūzai (Ruso), ir rusai (Tolstojus), ir amerikiečiai (Hemingvėjus). Jei viešbutyje ir yra kambarys, pavadintas lietuvių literatūros genijaus vardu, jis gerai paslėptas pastogėje.

Vėliau, vakare, keliauju į vieną populiariausių klubų mieste, kurį man nurodė draugas. Jis vadinasi „Pabo Latino“; varde susijungia angliški („pub“) ir latino atspalviai. Pagal koncepciją esame Havanoje ant Temzės kranto. Lauke – 4 laipsniai šalčio ir įžengdamas iš apledėjusios gatvės gali pajusti ilgesį bet kam, kas susiję su šiluma ir spalva. Bet viskas viduje šiek tiek desperatiška.

Latino DJ repertuaras apima viską nuo beskonybės iki banalumo, nuo Enrique Iglesias iki „Gipsy Kings“. Šokėjai atrodo gana pašėlę, tačiau, regis, labiau siekia sušilti nei išsiskirti iš minios. Nė vienas, atrodo, net nepasivargino mokytis bent pagrindinių salsos žingsnelių. Mačiau ne vieną entuziastingą vyriškį, savo partnerę tiesiog sviedžiantį į baldus. Tai – kaimo diskoteka.

Vilniaus senamiestis – didžiausias Rytų Europoje, bet, palyginti su kitomis Baltijos šalių sostinėmis – Talinu ir Ryga, atrodo mieguistas. Ir nepaisant lietuvių, lenkų, rusų ir žydų kultūrų mišinio, miestas atrodo provincialus. Europos kultūros sostinė dar turi nuveikti daug darbų. Šiais metais numatomi 900 renginių, o kultūros sostinės ženklas (keturpirštė amebą primenanti dėmė) yra visur. Organizatoriai tikisi pritraukti tūkstančius turistų,

Bet mano vizito metu pasigirdo kalbų apie biudžeto apkarpymą nuo 40 iki 29 mln. litų ir apie netikrumą dėl tokio poelgio poveikio programai. Kol kas akivaizdžiausias projektas – gruzinų dailininko Niko Pirosmani paroda Lietuvos meno muziejuje.

Oficialiame kataloge įvardytas kaip „žinomas“ ir „be galo unikalus“, Pirosmanis man – atradimas. Jis buvo primityvizmo dailininkas ir man priminė Chagallą. Keturių kambarių ekspozicija nėra itin įspūdinga, palyginti su Klimto parodos Liverpulyje dydžiu, tačiau praleisti valandą čia labai malonu <...>.

REKLAMA

Puotavimas, atrodo, konstitucinė viso bohemiško rajono, esančio ant mažesniosios iš dviejų upių pakrantės, pareiga. Ženklas ant tilto praneša, kad teritorija, vardu Užupis, yra nepriklausoma respublika. Regis, jis nurodo krūvą tvarkingesnių pastatų, tarp kurių yra ir namų, ir meno centrų ir, tikriausiai svarbiausia, aludė. Ši „respublika“ turi konstituciją, kurioje – 41 girtas, nesąmones primenantis punktas. 24-oji taisyklė labai tipiška: „Kiekvienas turi teisę nieko nesuprasti.“

Aludėje, kurioje skamba Cream „Sunshine of Your Love“, aš sutinku Tomą Čepaitį, besiskelbiantį Užupio respublikos užsienio reikalų ministru. Paklaustas, ką jie vadina respublika, Tomas paaiškina: „Respubliką laikau bet kokią žmonių grupę, esančia kartu. Žmonės 73-iajame autobuse Londone yra respublika.“ Bekalbant apie kultūros sostinės iniciatyvas, „ministras“ tvirtina, kad „jiems rūpi tik pinigai. Tai – per daug oficialu ir biurokratiška. Niekada neinu pas juos. Jų net nesuprantu.“

Jų meno centre aš apžiūriu „atsimetelių“ meną. Čia – rastafario su suktine paveikslas, iš plastilino pagaminta tėvų Kalėdų skulptūrinė kompozicija, besisukanti ant plokštelės. Remdamasis respublikos konstitucijos dvasia, pasinaudoju savo teise nieko nesuprasti.


Rašyti komentarą...
f
fdddd
2009-01-30 00:29:27
Pranešti apie netinkamą komentarą
Mačiau ne vieną entuziastingą vyriškį savo partnerę tiesiog sviedžiantį į baldus. Tai – kaimo diskoteka.
:DDDDDDDDDDD
zinoma, ne visalaik buna taip pat, todel vienakart pamacius daromos galutines isvados, pasitempkit visi :)
Atsakyti
0

m
menas
2009-01-30 01:16:51
Pranešti apie netinkamą komentarą
Galiu pripazinti, kad esu visiskai pasimetes. Kaltu nera
Atsakyti
0

w
well
2009-01-30 01:34:55
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ir vėl nepagyrė Imbraso, nepagyrė Liugos, net nepaminėjo VšĮ VEKS... Kokie kiaulės tie anglai, kai pagalvoji.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (25)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų