Projektas tikrai ypatingas – sujungė keturias Vokietijos, Anglijos, Slovakijos ir Lietuvos specialiąsias mokyklas, kuriose ugdomi intelekto sutrikimų turintys vaikai ir jaunuoliai. Projekto dalyviai – 12–18 metų moksleiviai – su savo mokytojais skirtingais metų laikais stovyklavo skirtingose lauko aplinkose: praėjusių metų birželį su palapinėmis iškylavo Vokietijos kalnuose, kur kopinėjo uolomis ir lankėsi kalnų urvuose, rugsėjį Anglijoje dalyvavo miško mokykloje ir lauko veiklose, šių metų vasarį slidinėjo Slovakijos kalnuose, o birželio pabaigoje Nidoje mėgavosi jūra ir kitais gamtos teikiamais malonumais.
Projekto nauda neabejoja
Besibaigiant Nidos stovyklai kalbėjomės su projekto dalyviais. Trys mokytojai iš Slovakijoje, Prešove, veikiančios privačios „Sukromna spojena“ mokyklos čia atsivežė tris mokinius. Mokytojas Marekas Straka paaiškina, kad jų mokykloje mokosi autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai. „Daugumos jų komunikaciniai gebėjimai labai menki, bet šiame projekte jie su kitais bendrauja žaisdami, dalyvaudami bendrose veiklose“, – sako Marekas.
„Vaikams projektas labai naudingas, – tvirtina jo kolegė Maria Strakova. – Jie daug laiko praleido gamtoje, žaidė, mokėsi būti kūrybiški, įveikė daug iššūkių, susipažino su naujais žmonėmis, įgijo naujų savarankiško gyvenimo įgūdžių. Stebėdami savo mokinius matome, kad kai kuriose srityse jie tikrai padarė pažangą – ilgiau gali pabūti grupėje, kai visi kartu ką nors veikia.“
Emma Straker iš Jungtinėje Karalystėje, Hartlepulo mieste, esančios „Catcote Academy“ su dviem savo kolegomis į Nidą atsivežė keturis mokinius. „Savaitės pradžioje visų šalių jaunimas laikėsi atskirai, o dabar, besibaigiant savaitei, jau visi susimaišę. Viena mūsų mokinukė net pareiškė norinti pasilikti Lietuvoje, nes čia susirado draugų, – šypsodamasi pasakoja pašnekovė ir priduria, kad projektas buvo labai naudingas ir mokytojams. – Čia susirinkę nuostabūs pedagogai. Iš kolegų mokėmės nedaryti visko už savo mokinius, leisti jiems būti savarankiškesniems.“
„Puiku, kad galime susipažinti su įvairiomis kultūromis, kad vieni su kitais kalbamės įvairiomis kalbomis. Mūsų vaikai net išmoko keletą lietuviškų žodžių, rytais sveikinasi su visais „Labas rytas“, – džiugiai įsiterpia vokietė Anke. Ji pristato vokiečių komandą, kurioje šeši mokiniai ir keturi mokytojai, tarp jų – specialioji pedagogė Birutė. „Mums pasisekė –Lietuvoje turėjome puikią vertėją ir gidę“, – sako A. Hausotter.
Neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai).
Asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais.
Sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys.
Nežinau, manęs tai nedomina.
Idėja kilo stovyklaujant
Birutė Krasauskienė-von Below Vokietijoje gyvena nuo 1995 metų. Ji – specialioji pedagogė, Heinricho-Kielhorno mokykloje, kurioje mokosi 170 intelekto negalią turinčių vaikų, dirba jau dešimt metų. Iš viso mokykloje – per 80 mokytojų.
Birutė pasakoja, kad projekto „Vienas už visus, visi už vieną“ iniciatoriai – jos kolegos vokiečiai. „Žemojoje Saksonijoje, kur įsikūrusi mūsų mokykla, yra Itho kalnai. Kiekvieną vasarą kartu su kolegomis vaikus vežamės į lauko stovyklą – visą savaitę vaikai laipioja po olas, lenda į urvus, miega palapinėse, maudosi po šaltu dušu, patys verda valgį. Pastebėjome, kad tai – puiki terapija, taip ugdoma vaikų savivertė, gyvenime reikalingi įgūdžiai. Vieną vakarą stovykloje sėdint prie laužo du mano kolegos pradėjo svarstyti, gal būtų verta pabandyti suorganizuoti tarptautinį projektą, pasinaudojus „Erasmus+“ programos galimybėmis. Nusprendėm pabandyti. Aš buvau įpareigota paieškoti partnerių Lietuvoje“, – pasakoja Birutė.
Birutė išsiuntė elektroninius laiškus į keletą Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno specialiųjų mokyklų. Sulaukė atsakymo tik iš Kauno Jono Laužiko mokyklos, kurios administracija ir mokytojai entuziastingai priėmė pasiūlymą tapti projekto partneriais. Birutė su dar viena kolege nuvažiavo į Kauną užmegzti artimesnių kontaktų, supažindinti su pirminėmis idėjomis. Netrukus suorganizuotas pirmasis keturių partnerių susitikimas. „Projekte sutiko dalyvauti keturios mokyklos iš skirtingų šalių, todėl buvo nuspręsta rengti keturias stovyklas skirtingais metų laikais skirtingose vietose, reprezentuojančiose keturias stichijas“, – sako Birutė.
Ji džiaugiasi, kad kauniečiai pasinaudojo jos pasiūlymu ir projekto pabaigoje visus sukvietė į Nidą – ji svajojo savo kolegoms ir moksleiviams parodyti unikalų Kuršių nerijos kraštovaizdį. Pasak Birutės, Nida yra nepakartojamas pasaulio kampelis: jūra ir marios, smėlis ir akmenys, dykuma ir augmenija, lapuočių miškai ir pušynai. Specialioji pedagogė sako, kad vaikams ši stovykla suteikė daug džiaugsmo – ne visi iki šiol buvo atostogavę prie jūros, keletas iš šešių į Nidą atvykusių vokiečių moksleivių, kaip, beje, ir dalis lietuvių, yra kilę iš socialiai remtinų šeimų.
Vaikai jūroje maudėsi atidžiai prižiūrimi mokytojų. „Vokietijoje taisyklės griežtos, tarp vaikus lydinčių mokinių privalo būti bent vienas asmuo, turintis skęstančiųjų gelbėjimo pažymėjimą. O juk tarp mūsų vaikų yra ir tokių, kurie nesisaugo, neįvertina savo kūno, savo fizinių jėgų“, – sako Birutė.
Jūros ir smėlio malonumai
Pritardama Birutei projekto „Vienas už visus, visi už vieną“ koordinatorė Kauno Jono Laužiko mokyklos mokytoja Raminta Kruopytė sako, kad maudytis jūroje vaikams buvo nepaprastas malonumas. „Tai buvo didžiausias kiekvienos dienos įspūdis, vaikus būdavo sunku ištraukti iš vandens. Pasitaikė puikus oras, vanduo buvo šiltas, 20 laipsnių“, – pasakoja Raminta. Pasak jos, raginami partnerių, kauniečiai priplanavo daugybę veiklų, bet kai kurias net teko trumpinti, kad kasdien atsirastų laiko pabūti prie jūros ir išsimaudyti.
Būtent vanduo – stichija, su kuria vaikus norėta supažindinti stovyklaujant Lietuvoje, tad visos kauniečių suplanuotos veiklos buvo susijusios su vandeniu. Neapsieita ir be pažintinių ekskursijų. Jau pirmą dieną visi išsiruošė į ekskursiją po Nidą, pamatė kopas, saulės laikrodį, išgirdo legendą apie milžinę Neringą, supylusią Kuršių nerijos kopas.
„Visi mūsų projekte dalyvaujantys vaikai turi intelekto sutrikimų, jiems svarbu pamatyti, paliesti, išbandyti, patirti – visas veiklas planavome atsižvelgdami į tai“, – sako koordinatorė. Pirmą vakarą prie jūros stovyklautojų komandos statė smėlio pilis, vyko ir konkursas – išdalytos nominacijos už tvirčiausią, didžiausią, realistiškiausią, aukščiausią pilį. Po to kauniečių komandos mokytojai ir mokiniai suvaidino Jūratės ir Kastyčio istoriją, papasakojo apie pradingusius gintaro rūmus. „Planavome prie jūros rinkti gintarus. Sužinoję, kad pajūryje gintaro rasti sudėtinga, iš anksto nupirkome gintaro gabaliukų, – pasakoja Raminta. – Mūsų mokinukai, vaidinę Jūratę ir Kastytį, gintarų pabarstė prie kiekvienos smėlio pilies. Vaikai labai džiaugėsi, net išsižioję rinko tuos gintarus.“
Kitą dieną stovyklautojų laukė kelionė laivu į Ventės ragą. Vaikai ne tik matė, kaip žieduojami paukščiai, bet kai kurie net galėjo sužieduotus paukštukus savo rankomis paleisti į laisvę. Projekto dalyviai turėjo progą sužinoti, kad žymimi ir į tinklą pakliuvę laumžirgiai –ant laumžirgio sparno dažais užpiešiami skaičiukai, tik tada jie iš tinklo išlaisvinami.
Kanrtybės išbandymas
Nepaprastą įspūdį visiems paliko apsilankymas Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume. Pasak R. Kruopytės, projekto dalyviai labai dėkingi muziejui už tai, kad visa grupė galėjo ekspozicijas apžiūrėti nemokamai. „Tai mums buvo didelė dovana, kitose šalyse besilankant muziejuose nepasitaikė atvejo, kad nereikėtų mokėti už bilietus, – tvirtina mokytoja. Ji pasakoja, kad muziejuje visi nuščiuvę stebėjo žuvų pasaulį ir delfinų pasirodymą. – Turėjom gidę, ji mus visur pavedžiojo, o mums tereikėjo gėrėtis vaizdais ir išplėstomis akimis viską sugerti.“
Viena stovyklavimo diena buvo skirta žvejybai. „Mūsų mokyklos sporto mokytojas Deividas atsivežė aštuonias meškeres, buvo paruošęs maisto žuvims, – pasakoja R. Kruopytė. – Labiausiai pasisekė mūsiškiam Augustinui, kuris pagavo sprindžio dydžio kuoją, o kitiems įkliuvo mažesnės žuvelės, tad jos buvo paleistos į laisvę.“ Pasak pašnekovės, dauguma vaikų turbūt pirmą kartą į rankas paėmė meškerę. Kai kuriems pritrūko kantrybės, o vienas anglas berniukas, nors visada visur vėluodavo, nelabai kuo domėjosi, šį kartą visus nustebino: „Dvi valandas sąžiningai su meškere prastovėjo. Stebėjomės, iš kur tiek kantrybės.“
Po pietų buvo suplanuota rūkyti žuvį. „Kadangi žinojome, kad Nidoje nelabai kimba, o šviežios žuvies irgi kažin ar nusipirksime, žuvies pasiruošėme iš anksto – iš Kauno atsivežėme keturis karpius. Vaikai stebėjo, kaip specialioje laužavietėje reikia įrengti rūkyklą, kaip paruošti žuvis, bet žuviai išrūkyti reikia bent dviejų valandų, tad prižiūrėti rūkomą žuvį palikome porą mokytojų, o visi kiti ėjo maudytis.“ Tą vakarą vakariene džiaugėsi net anglų mokiniai, kuriems šiaip lietuviškas maistas nelabai patiko – vietoj karštų patiekalų jie rinkdavosi traškučius, keptas bulvytes ar sumuštinius.
Stovyklautojų dienotvarkė buvo pripildyta užsiėmimų – ekskursija į kormoranų koloniją, pasivaikščiojimas su puikia gide Birute po Raganų kalną, vakariniai kiekvienos šalies prisistatymai, dainos ir žaidimai – buvo daug visko. Beje, didelio pasisekimo sulaukė lietuviškas „Jurgelis meistrelis“ – juo pabūti niekas neatsisakė.
Pamokos – ir mokiniams, ir mokytojams
Kaip vaikai iš skirtingų šalių susikalbėdavo? R. Kruopytė sako, kad iš tikrųjų ne visi psichikos sutrikimų turintys vaikai geba komunikuoti, kai kurie sunkiai kalba arba iš viso negali kalbėti, bet įsitraukę į veiklas jie vienas kitą puikiai supranta be žodžių. „Mes vežėmės keturis vaikus, trys iš jų – ramesni, santūresni, o štai mūsų Gabija visus apkabindavo, paimdavo už rankos – apkabinimų kalbą visi supranta“, – šypsosi mokytoja.
Mokykloje anglų kalbą ir tikybą dėstanti mokytoja pastebėjo, kad dalyvavimas tarptautiniame projekte vaikams davė didžiulės naudos:„Prasiplėtė vaikų akiratis, jie įgijo daugiau pasitikėjimo savimi, atskleidė netikėtų talentų, išaugo jų motyvacija mokytis, ypač anglų kalbos.“
Mokytojams projektas taip pat suteikė naujų patirčių. Pasak Ramintos, buvo labai įdomu susipažinti su kiekvienos šalies edukacine sistema, požiūriu į vaikų savarankiškumo ugdymą, bendravimą su mokiniais, inkliuzinio ugdymo situaciją. Pavyzdžiui, Vokietijoje negalią turinčio vaiko tėvai turi teisę pasirinkti, ar norėtų savo atžalą leisti į bendrojo ugdymo, ar į specialiąją mokyklą. Jei pasirenka bendrojo ugdymo mokyklą, vaikui skiriamos šešios valandos per savaitę su specialiuoju pedagogu. Sunkesnę negalią turintiems vaikams skiriamas integracijos pagalbininkas – asistentas.
Prieš kiekvieną etapą visi partneriai susitikdavo aptarti, kas pavyko, ką planuoja toliau, apsilankydavo vieni kitų mokyklose. „Vokiečiai sakė, kad jiems pabuvus Lietuvoje norisi verkti, nes mes turim labai daug technikos, o mes jiems pavydime, kad ten mokytojai dirba ne po vieną, turi padėjėjų, asistentų“, – sako R. Kruopytė.
Projekto dalyviai, išvykdami iš Lietuvos, dėkojo už puikius įspūdžius. Keturių šalių mokytojai jau pradėjo svarstyti apie naują projektą – gal pavyks ir vėl sugalvoti ką nors visiems naudingo ir įdomaus.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė
