Kelionių tinklalapis Makalius.lt gavo laišką nuo skaitytojo Mindaugo Grigaičio, kuris svečiavosi Sicilijoje ir norėtų pasidalinti savo asmeniniais įspūdžiais iš šio krašto. Skaitom.
Labai simboliška, kad prieš pažintį su saulėtąja Sicilija skaičiau didžiojo lietuvių klajūno Rolando Rastausko „Privačią teritoriją“. Skaičiau ir plakiau save, tikrą provincialą, kad snobiškai turistaudamas nemoku ir nesugebu taip, kaip rafinuotasis Marijos žemės dykinėtojas, pajusti tikrosios vietos dvasios. Bet štai ta dvasia aplanko visai netikėtai, arabų, Didžios Romos imperijos, normanų ir Bizantijos kultūrų mozaikoje, kažkada ryškiausiai žibėjusioje italų mafijos žvaigždėje – Palerme.
Įvairiastilėm įvairiaamžėm bažnyčiom, didingais teatrų ir operų rūmais apstatytame ir kartu makabriškais skersgatviais išvagotame mieste net nepastebi, kaip tavo mylimą moterį grindiniu tempia motociklu važiuojantis Cezario karių palikuonis, jo rankose atsidūrusio rankinuko dirželis plevėsuoja lyg klastingos Parkos siūlas, o tu, bejėgis ir menkas, situaciją įkalbini visai nerafinuotai – kaip pirmykštis žmogus kažką neaiškiai subaubi ir bandai vytis, bet įkvėpęs aitraus benzino kvapo susivoki, kad neturi nei ieties į ratus suvaryti, nei akmens sviesti. Stebėdamas, kaip tolsta šukos, veidrodėlis, 50 eurų su visa kreditine kortele, sustoji ir pamažu atgauni gebėjimą verbalizuoti: o juk galėjau į ratus šviesti šlepetę. Bjaurėdamasis, kaip moteriškas grožis galėjo būti paniekintas pačių Dantės ir Petrarkos gentainių, bėgi pažiūrėti, kaip mylimoji, apkabinęs ją, praeivių bandai prašyti pagalbos, vis dar akmens amžiaus intonacija gromuliuodamas – police, bet savo šeima, aprangos stiliumi ar tiesiog šiaip savimi patenkinti karštieji Romos katalikai abejingi artimojo skausmui: juk tai tavo išgyvenimo žaidimas šiose aukštais paplėkusiais pastatais apstatytose, tamsiose mūrinėse džiunglėse. Ir tik vienos italės dėka, žinoma, ne vietinės, kantriai lydėjusios iki karabinierių, turbūt labiau besirūpinančių savo stilinga apranga nei turistų skausmais, stengiesi įveiki sparčiai augantį šovinizmą ir panieką visai italų nacijai. Likusią savaitės dalį baltų inteligentai humanistai po laukinio Palermo gatves vaikšto paranojiškai gręžiodamiesi pro petį, baikštūs kaip mažasis Oliveris Tvistas kišenvagių Londone.
Bet nepasidavęs perdėtai baimei pamažu imi jausti keistą šio miesto trauką ir junti, kaip visi pirmo neigiamo įspūdžio sukurti stereotipai nyksta. Supranti, kad esi Europos ir arabų kultūrų sankryžoje, kad norėdamas suprasti čia gyvenančių žmonių kultūrą ir mentalitetą turi nusimesti susikurtus siaurus tvarkos ir normalumo rėmus. Esu tik architektūros diletantas, todėl sunku būtų niuansuoti įvairių epochų ir kultūrų tradicijas vienijančių statinių unikalumą ir didybę, galiu tik kalbėti apie įspūdį, kurį kelia ilgaamžiai pastatai ir Palermo žmonės. O tas įspūdis tarsi patvirtina tiesą, kad žmogus yra savo aplinkos sukurtas, kad jo mąstymo ir mentaliteto architektonika pasąmoningai atspindi jo gyvenamosios erdvės architektūrą.
Čia viskas persmelkta nenuspėjamos įvairovės. Rodos, niekada negali būti tikras, kas gali įvykti, ar ką gali pamatyti. Netgi nė viena kelionė autobusu nepraeina be nuotykių: vieną dieną sausakimšą autobusą sugalvoja prirūkyti įžūlūs paaugliai, kitą kartą pusė kelio rėksmingai ginčijasi dvi moterys, kol galiausiai vieną jų ištempia lauk vairuotojas, dar kitą kartą vidury užmiesčio miškų užsidega ir pats autobusas. Lietuviškos gėdijimo kultūros paveiktą inteligentą gali šokiruoti ir per daug beatodairiškas vaikų šėlsmas: laisvi ir emocionalūs jie laipioja kur tik gali užlipti, mėtos smėliu ir taškos vandeniu nė negalvodami apie šalia sėdinčius. O suaugusieji tuo metu rūko, rūko kaip kaminai, lygiai taip pat negalvodami nei apie šalia esančius nerūkančiuosius, nei apie savo atžalų šėlsmo poveikį aplinkiniams. Sicilijoje tai nėra nekultūringa, tai gyvenimo būdas.
Net nepajunti, kaip pats perimi tą beatodairiškumą: žiūrėk, sugedus autobusui jau pats pamiršęs visas mandagaus ir kultūringo elgesio taisykles alkūnėmis brauniesi link kito, sustojusį paimti likusių vidury dykynės.
Tarsi architektūrinės eklektikos ženklas yra ir neišsemiamas triukšmas: rodos, siciliečiai niekada netyli, o ir ramiai kalba gana ramiai: tvoti per veidą ir kažką vienas kitam rėkauti čia yra norma, o paplūdimio prekeivių dainos ACQUA, BIRRA, TEA, COCA, CERES, PATATINI ilgai ir įkyriai skamba galvoj kaip kvaila dainelė. Iš tiesų opera galėjo suklestėti tik tokiame skardžiabalsių rėksnių krašte!
Vieną vakarą visai netikėtai pasiseka Politeamos aikštėj pasiklausyti Sicilijos simfoninio orkestro atliekamų tango variacijų. Iš tiesų turbūt geriausia savo patirtį būtų įvardinti tango su Palermu. Kaip ir tango harmoningo tylaus skambesio atkarpos keičiasi su staigiais nekontroliuojamos aistros proveržiais, taip ir Palermas pačiose judriausiose gatvėse pastatytose bažnyčiose tau leis pajusti visišką tylą ir ramybę, bet vos išėjus iš šventovės iškart svies į jokių racionalių dėsnių nekontroliuojamą judėjimą ir kartu tuštutėlių siurrealistiškų skersgatvių sąstingį, keliantį keistai malonų adrenalino ir baimės mišinį. Bene stipriausiai šį pojūtį patyrėme keliaudami Kapucinų gatve: stovinčių automobilių prigrūstoje gatvėje – nė gyvos dvasios, absoliuti tyla, gąsdinantis sąstingis, sąmonėje keliantis kamalduliško credo vibracijas: me-men-to mo-ri.
Bet neatrodo, kad siciliečiai gyventų šia dvasia: gražiai atrodyti čia būtina. Ir pats bandai būti stilingas, net užeini į Prada parduotuvę, bet ten tave nepatogiai pasijusti priverčia netgi ne kainos, o parduotuvės konsultantas, nuo galvos iki kojų nužvelgęs tavo akropolinius drabužėlis tokiu žvilgsniu, kad net pats Mantas Petruškevičius pajustų savo sodietišką prigimtį. Ir čia dar vienas, itin ryškus ir kartu žmogiškai skaudus kontrastas: PRADŲ, HUGO BOSSŲ, LUIS VUITTONŲ, GUCCIŲ vitrinų blizgesio šešėly – blyškūs, pavargę, vakarietiško merkantilinės sąmonės fone niekingai menki imigrantai iš Pietų Azijos (bene daugiausiai iš Bangladešo). Čia jiems tenka juodžiausi darbai – nuo stovėjimo aikštelių „detektoriaus“, rodančio laisvas vietas, iki nupirktų prekių „pakuotojo“, sudedančio prekes į maišelius. Skaudžiausiai atrodė kiauras dienas svilinančiame paplūdimio karštyje plušantys niekučių pardavėjai, kuriuos neretai apgaudinėja vietiniai pižonai, vis nukirpdami po koki eurą nuo sutartos ir taip varganos sumos. Būdami silpnesni tiek materialiai, tiek socialiai, rodos, „jie“ gyvena tik naktimis. Vietiniams pasitraukus saldaus poilsio, „atstumtieji“ užpildo gatves ir aikštes. Tada sąmonėje ima veistis chimeros ir nesąmoningai paspartini žingsnį viešbučio link.
Iš tiesų Palermas nepalieka abejingų. Jis parodė man ne tiek mūsų provincialumą ar lietuviškos kultūros primityvumą, jis parodė neišsemiamą įvairovę, kurios Lietuvoje nėra daug. Ir nekyla sąmonėje nei provincialus nepilnavertiškumas, kad esame kitokie, nei davatkiškas noras kritikuoti, kad siciliečių gyvensena neatitinka daugelio mano išpažįstamų elgesio ir mąstymo normų. Teisti juos norisi tik dėl vieno, kad siaubingai niokoja unikalią gamtą. Rodos, ir čia jie beatodairiški – palieka kalnus šiukšlių visur: tiek jūroje, tiek mieste, tiek užmiesčio pakelėse. Niokoti tą unikalią saulės, jūros, kalnų ir mėlyno mėlyno dangaus dermę atrodo tikra šventvagystė. Ar sugrįšiu darkart į Palermą? Išvykstant pro autobusų garsiakalbius ilgesingai moteriškas balsas kartojo – hasta pronto.
Galbūt, Palerme, tikrai greitai susitiksime. Galbūt dar šoksim su tavim tango. Galbūt.
