Nijolė Petrošiūtė VL žurnalistė
Kai Vilma Račkauskienė prieš dešimtmetį atsikėlė į Biliūnus Raseinių rajone, net rodyklės nuo pagrindinio kelio į kaimą nebuvo. Šį kaimą garsino tik dvaras, kuris labiau priminė prastą sovietmečio fermą. Šiandien Biliūnai gyvena šviesiai ir veikliai, nors juose – tik apie 40 gyventojų. Ir tik todėl, kad į jį atsikraustė viena moteris?
Be namų – negerai
Matyt, pats Dievas norėjo, kad V.Račkauskienė prieš vienuolika metų nusipirktų buvusį tarprajoninės veislininkystės įmonės administracinį pastatą ir, pertvarkiusi jį į gyvenamąsias patalpas, pareitų į jas gyventi, kad valdiškos įstaigos monstrą paverstų įstabios aplinkos objektu. Iki tol ankštokame namelyje Raseiniuose gyvenusi Vilma sakė, jog mintis kraustytis į Biliūnus kilo kone spontaniškai, kai ji sužinojo, už kiek parduodamas pastatas. Na, ir kas, kad buvo likusios tik sienos, o ir jos – kiaurokos?! Vilma sakė žinojusi, kad tik akys yra baisininkės, užtai rankos – darbininkės. Jokių darbų nebojanti moteris tvirtino, jog ji, dar tvarkydama pastato pirkimo dokumentus, sumojo, ką ir kaip darys, ją jau tada žavėjo būsimos didelės erdvės, kurių jai trūko gyvenant mažame namelyje. Kūrybinga meniškos sielos moteris žinojo, jog čia ji galės išleisti „pasivaikščioti“ visą savo fantaziją. Ką toji fantazija nuveikė buvusioje veislininkystės stotyje, reikia pamatyti, nes nupasakoti neįmanoma. Po pastatu buvo didžiuliai rūsiai. Suprantama, labai apleisti, užgriozdinti, dalyje jų kažkada buvo sandėliuojamos pjuvenos. Trijų asmenų šeimai jų tikrai nereikėjo, nes paties namo – du aukštai. Vilma pagalvojo, kad, juos sutvarkius, kaimo bendruomenė galėtų turėti puikius namus, juolab kad tokiam tikslui kaime laisvų patalpų niekur daugiau nebuvo. Tad moteris parašė projektą, gavo pinigų statybinėms medžiagoms, kurios, beje, kol atėjo metas įgyvendinti projektą, pabrango dvigubai, o Vilmos sūnus Karolis, studentas, keletui mėnesių tapo statybininku. O tada jau visi sugužėjo į įkurtuves, nuoširdžiai dėkojo Vilmai už tai, kad ji atsirado jų kaime ir neatpažįstamai pakeitė jų gyvenimus.
Dvaro bėdos
Bendruomenės pirmininke Vilma sakė irgi tapusi tarsi netyčia. Norėjo gyventi gražioje aplinkoje ir ne tik savo sklype, bet ir visame kaime matyti tik grožį. Teko tarp naujųjų kaimynų ieškoti norinčiųjų to paties. O šie, pasirodo, kone visi mąstė, kaip Vilma, tačiau lūkuriavo, kad juos kas pakviestų, paragintų. Biliūnai – šviesios praeities kaimas Raseinių rajone su dvaru, šiandien menančiu XVII amžių, bei šalia jo dunksinčiu tokio pat amžiaus parku. Dvaro rūmai bei jo priklausiniai ir parkas yra kultūros paveldo objektas ir rajono lankytinų objektų sąraše jis nurodomas kaip valstybės saugomas kultūros paminklas. Tačiau realybėje dvaras lankytojus pasitikdavo išlūžusiais metaliniais vartais, gamtos paminklu laikomame parke ganėsi gyvuliai, kurie dažnai ištrūkdavo į laisvę ir nusiaubdavo kaimiečių darželius, o palaidi dvaro šunys išpjaudavo kaimynų vištas. Biliūniškiai iš nevilties vis arčiau savo palangių su daržais traukėsi, o kai kurie ir visai liovėsi juos sodinti: kuriems galams, jei dvaro karvės vis tiek nuės. O kaimo naujokė Vilma su tokia padėtimi taikstytis nenorėjo ir ėmė ieškoti išeities.
Tarp gražiausiųjų
Vilma neslėpė,kadog suburti kaimiečius nebuvo lengva, nes žmonės ne iš karto patikėjo, jog galima ką nors pakeisti. Gi į Biliūnus net prieš rinkimus politikai neužsukdavo, nes per mažai balsų juose. „Mūsų tarsi visai nebuvo. Jei norėdavome, kad kas nors iš draugų aplankytų, turėdavome labai tiksliai jiems išaiškinti, kiek ir nuo kurio medžio atskaičiuoti stulpelių, už kelinto pasukti į laukus, nes nebuvo net rodyklės į kaimą. Ir patį kaimą žyminčios lentos nebuvo“, – prisiminė moteris. Per trumputį bendruomenės gyvavimo laikotarpį padaryta neįtikėtinai daug. Jau po metų vienas daugiabutis aplinkos tvarkymo konkurse pripažintas gražiausiai besitvarkančiu. Šiandien visi Biliūnai gražiausiai besitvarkančių sodybų konkurse pripažinti nugalėtojais. Pasak kitos biliūniškės Nijolės Mažintienės, ir kaip tuomet sukilo ūpas: „Mes iki tol tik taką prasikrapštydavome, tik pačias palanges apipjaudavome. O toliau buvo ne mūsų. Dabar visa gyvenvietė tapo mūsų. Matytumėte, kaip vasaromis mūsų žemčiūgai putoja...“ Šiandien jau nebereikia klaidžioti ieškant Biliūnų, nes nuo senojo Žemaičių plento į juos kelią rodo rodyklė. Biliūniškiai jau nebekabinėja skelbimų prie medžių, nes turi skelbimų lentą. Jie turi ir savo bendruomenės namus. Bilūniškiai, puošdami savo gyvenvietę, prisodino šimtus medelių, atsodino kaštonų alėją ir pratęsė ją iki pat Volų piliakalnio, senųjų gynybinių įtvirtinimų. Kai jų kaštonus užpuolė keršakandės, vėl visi, Vilmos pakviesti, puolė jų gelbėti. Paskui kibo į Delfino prūdu vadinamą Šaltuonos užtvanką. Biliūnai šiandien džiaugiasi ir vandentiekiu bei kanalizacija. Vilma neabejoja, kad be bendruomenės įsikišimo tie reikalai nebūtų taip greitai pajudėję. Moteris džiaugiasi, kad jų kaime prasideda dar didesni pokyčiai: „Bus naujieji Vasiukai, pamatysite. Jau įtraukta į detalųjį planą, suderinta su paveldosauga.“ Vilma pripažįsta, kad ji, jos bendruomenė imasi tokių darbų, kokių neturėtų imtis. Bet ką daryti, jei jų nesiima tos institucijos, kurios turėtų imtis? Nori nenori, bet tenka lipti ant kulnų.
Pokyčiai būtini
Vilma – medikė, šiam darbui atidavusi kone ketvirtį amžiaus. Keisti profesijos, darbovietės jai tarsi nebuvo jokio reikalo, nes buvo visų mylima ir gerbiama. Bet šiandien ji sako, kad keisti darbą, gyvenamąją vietą yra sveika. „Tikrai sveika, nors iš pradžių atrodo ir sunku. Atėjusi į Biliūnus, pažinau kitokį žmonių pasaulį, kurio medicinoje dirbant nesimatė“, – šypsojosi moteris. Tik Biliūnuose ji pajuto gyvenimo pilnatvę, suprato, kad jos įminamos pėdos prasmingos: „Kai net nepažįstami žmonės patiki tuo, ką darai, supranti, kad darai ne veltui. Per visuomeninę veiklą daug kur save atradau, atsiskleidžiau, daug ko išmokau. Toks mažas mūsų kaimas, bet, pravėręs bet kurias duris, kiekvieno namuose būtinai ką nors gero rasi. Galiu pasidžiaugti visų vaikais ir anūkais, kurie visada padeda rengiant didesnį renginį, dirbant kasdienius darbus. Džiaugiausi, kai žmogus, kurio nesu gyvenime mačiusi, bendruomenei Kalėdų proga padovanojo 5 tūkst. litų. Jis mūsų kaime prieš 40 metų užaugo ir po ilgos pertraukos užvažiavo į kaimą. Pamatęs jį, patikėjo mūsų veikla.“ Vilma džiaugiasi, kad jos suburtos moterys jaunėja žirgliodamos su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Jaunimas savo meilę prirakina Antano Kurdeikos sukurta spyna. „Pagalvojome, jei kaštonai – meilės medžiai (juk sakoma, kad jei nori laimingai įsimylėti, pasimatyti turi pakviesti po žydinčiu kaštonu), tai ir meilės spyną reikėtų ant kaštono kabinti, nes šiandienos įsimylėjėliai nori savo meilę ir taip sutvirtinti. Nagingasis mūsų Antanas tokią spyną ir padarė. Užrakinęs spyną, raktą įmeti į joje esantį langelį. Amžiams, nes viduje yra magnetų, tad tų raktų nebeiškrapštysi. Tad turi viską gerai apgalvoti prieš įmesdamas“, – sakė Vilma.
