„Susikalbėjimo menas“: bendravimo įgūdžiai – investicija į ateitį

Skaityk lengvai

Glorija ir Evelina – moksleivės, viena iš Vilniaus, antroji – iš Klaipėdos. Ieva – studentė, o broliai Paulius ir Vytautas dar tik rengiasi studijuoti. Edvinas su tėvais gyvena Ignalinos rajone, Laurynas irgi gyvena kaime, tik Šilutės rajone. Justinas dirba, programuoja, Aušra bėga maratoną ir rengiasi Tokijo paralimpinėms žaidynėms, Marius taip pat bėga maratoną, bet tai daro savo malonumui. Ramutis, anot jo paties, dirba su „žmonių feisbukais“, o paklaustas, kur gyvena, sakosi esąs bomžas, žmogus be konkrečios gyvenamosios vietos – kur bažnytinė vadovybė skiria, ten ir vyksta. Šiuo metu kunigo tarnystę atlieka Kaune.

7

Štai tokia spalvinga neregių ir silpnaregių kompanija susirinko į Trakų rajone, „Zelvos“ poilsiavietėje, šią vasarą vykusią komunikacijos įgūdžių stovyklą „Susikalbėjimo menas“. Vieni, mažiau patyrę, mokėsi, kiti mokė – išmintingu žodžiu ar savo pavyzdžiu.

(7 nuotr.)
FOTOGALERIJA. „Susikalbėjimo menas“: bendravimo įgūdžiai – investicija į ateitį

Dėmesys savarankiškumui

„Sunkiausia yra ne fizinė, o socialinė negalia, kai žmogus gyvena užsisklendęs savyje, negeba ir nenori bendrauti“, – sakė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) meno ir kultūros projektų vadovė, stovyklos organizatorė Lina Puodžiūnienė. Ji neslepia: komunikacijos įgūdžių stovykla išaugo iš kitos – kūno kalbos – stovyklos ir yra tarsi jos tęsinys. Pirmojoje stovykloje daugiau dėmesio skirta kūno kalbai, žmogaus laikysenai, gestams, jų reikšmėms, antrojoje – komunikacijai, psichologiniam klimatui. Su neregiais bendravo dizainerė, psichologė, vyko kontaktinės improvizacijos dirbtuvės, Pojūčių teatro „gyvieji paveikslai“, daug kitokios veiklos.

REKLAMA

Einame į atvirą visuomenę, į atvirą, visiems draugišką mokyklą. Neįgalieji nebenori gyventi uždarose savo pačių bendruomenėse, tačiau vien noro dažnai nepakanka. L. Puodžiūnienė atkreipia dėmesį, kad aklieji, augę ir gyvenę uždaroje neregių bendruomenėje, turi mažai kontaktų su išore, bet ta aplinka socialiniu požiūriu dažnai būna sveikesnė nei gyvenimas už jos. Neregiai, kaip ir regintieji, augdami tarpusavyje susipeša, konkuruoja, ieško vietos po saule. Šeimose augantys neįgalūs vaikai dažnai būna perglobojami, visko bijo, dar labiau bijo tėvai ir mokytojai.

Aklieji karstosi po medžius, šoka su parašiutu, keliauja, pramogauja – anot pašnekovės, daugeliui jaunuolių, augusių ne tarp savo likimo draugų, tai sunkiai suvokiama ir įsivaizduojama. Stovykloje „Susikalbėjimo menas“ dalyvavo trys jauni neregiai, kurie į panašaus pobūdžio renginį visiškai savarankiškai, be tėvų ar kitų artimųjų pagalbos, išdrįso vykti pirmą kartą. Tai nereiškia, kad žmonės buvo palikti likimo valiai. Su stovyklos dalyviais visą dieną – nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro – bendravo būrys pačių nuostabiausių savanorių. Vis dėlto tai ne mamos ir ne tėčiai – savanoriai keisdavosi, reikėjo kasdien bendrauti vis su kitu žmogumi.

„Stovykla man buvo tarsi asmeninis iššūkis, – jai pasibaigus sakė regos ir judėjimo negalią turintis Edvinas. – Sutikau įvairių žmonių. Man reikėjo prisitaikyti prie jų, jiems – prie manęs. Gaila, viskas truko labai trumpai, tik savaitę. Nespėji susipažinti, įsitraukti į veiklą, o jau reikia atsisveikinti.“

„Pagal pradinį sumanymą stovykloje kvietėme dalyvauti 10 nelabai aktyvių, socialinius įgūdžius norinčių pagerinti neregių, – pasakojo L. Puodžiūnienė. – Tačiau sumanymą šiek tiek pakoregavome ir pakvietėme dar penkis neregius, galinčius būti pavyzdžiais jaunesniems ir ne tokiems drąsiems likimo draugams. Taip stovykloje atsirado puikiai bendraujantis ir gerus socialinius įgūdžius turintis Justinas, maratonus bėganti Aušra, šokių studiją lankantis Marius, regėjimo negalią turintis kunigas Ramutis.“

REKLAMA

Kas yra Tureto sindromas?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai).
Asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais.
Sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys.
Nežinau, manęs tai nedomina.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kas yra Tureto sindromas?
Neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai).
71,5%
Asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais.
7,6%
Sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys.
9,1%
Nežinau, manęs tai nedomina.
11,7%

REKLAMA

Mokėsi kalbėti prisilietimais

Daugelis stovyklos dalyvių sakė, kad turbūt netikėčiausia veikla, o kai kam ir iššūkiu tapo Lietuvoje sparčiai populiarėjanti šokio forma, vadinama kontaktine improvizacija. Kontaktinės improvizacijos metu dirbama poroje, įsiklausoma į partnerio judesius, kūno kalbą, mokomasi neperžengiant partnerio leidžiamų ribų bendrauti su jo kūnu.

„Iš pradžių atrodė nejauku, bet po poros valandų supratau, kad viskas bus gerai“, – įspūdžiais dalijosi devyniolikmetė Glorija. „Retai būdavo neįdomu, visą laiką reikėjo judėti“, – antrino Edvinas.

Kai kurie stovyklos dalyviai sunkiai toleravo atsitiktinius jiems nepažįstamų žmonių prisilietimus, tačiau net ir jiems po kurio laiko ši neįprasta improvizacija nekėlė neigiamų emocijų.

Kontaktinę improvizaciją papildė režisierės Karolinos Žernytės vadovaujamo Pojūčių teatro kuriami „gyvieji paveikslai“. Viena svarbiausių tokių paveikslų ypatybių – į jų kūrimą įtraukiami ir žiūrovai. Su aktoriais jie bendrauja gestais, judesiais, pojūčiais. „Gyvieji paveikslai“ buvo kuriami pasitelkus LASS išleistą katalogą „Pažinti meną pojūčiais. Moderni ir šiuolaikinė lietuvių dailė“.

Mados dvelksmas

Į stovyklą „Susikalbėjimo menas“ atvyko dizainerė Rugilė Gumuliauskaitė. 2017 metais dar studijuodama Lietuvos dailės akademijoje ji parengė pirmąjį Lietuvoje neregiams skirtą taktilinį mados katalogą.

„Susitikau su stovyklos dalyviais, – pasakojo R. Gumuliauskaitė, – ir paaiškėjo, kad daugelis nesusipažinę su baziniais stiliais: klasikiniu, romantiniu, sportiniu, jaunimo subkultūromis. Daugeliui buvo naudinga išgirsti mados pasaulyje vartojamą terminologiją – ji gali sudominti, įtraukti į naują veiklą.“

Drabužis ar pasirinktas aprangos stilius aplinkiniams daug pasako apie jį dėvintį žmogų, jo nuostatas į pasaulį, pomėgius. Tai irgi tam tikros rūšies bendravimas su aplinka, jai siunčiama informacija. Dizainerė stovyklos dalyvius supažindino su rengiamu nauju reljefiniu katalogu. Lietuvos bibliotekas ir mada besidominčius neregius jis turėtų pasiekti vasaros pabaigoje.

REKLAMA

„Pirmasis katalogas buvo apie mano pačios sukurtą kolekciją, – sakė R. Gumuliauskaitė, – antrajame aptariami bendresni stiliaus dalykai. Jį rengiant naudota daugiau ir įvairesnių technologijų.“

Griovė išankstines nuostatas

Stovyklos dalyviai ypač daug dėmesio skyrė psichologijai, aptarė įvairias, ypač nemalonias bendraujant iškylančias situacijas. „Niekas iš mūsų nėra apsaugotas nuo konfliktų, nuo situacijų, kai esame užsipuolami, apšaukiami, – teigė psichologė Virginija Mikėnienė. – Analizavome, dalijomės patirtimi, kodėl šitokios situacijos atsiranda, kaip į jas papuolus išvengti konflikto. Daugelis konfliktinių situacijų kyla dėl žmonių turimų išankstinių nuostatų, dėl įsivaizduojamų skirtumų, o skirtumai kyla iš nežinojimo. Dažnai teigiama, kad regintieji neregių atžvilgiu turi išankstinių nuostatų, bet jų turi ir aklieji, silpnaregiai. Apie tai irgi daug diskutavome.“

Psichologė priminė gerai žinomą, bet labai dažnai pamirštamą tiesą – visų žmonių, mato jie ar ne, poreikiai tokie patys: visi norime kurti artimus ryšius, būti vertinami, priimami, norime realizuoti savo gebėjimus. Pasak V. Mikėnienės, bendravimas su stovyklos dalyviais leido geriau suprasti kasdienes situacijas, kurios jai pačiai įprastai nekelia didelių sunkumų: neregys stotelėje, viešajame transporte, gatvėje.

„Stovykloje sutikau daug jaunų gražių žmonių, kuriems svetimi tokie dažnai girdimi žodžiai: nežinau, negaliu, nesuprantu. Žmonės prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, patys jį kuria“, – sakė kita lektorė, Lietuvos teatro ir muzikos akademijos docentė Adrija Čepaitė.

Susitikimas su „Debesimis“

Tuo pat metu, kai vyko stovykla „Susikalbėjimo menas“, „Zelvos“ poilsiavietėje vyko kita stovykla „Debesų pieva“. Jos šūkis: kiekvienas žmogus yra unikalus, nepakartojamas ir tobulas, kaip tobulas ir nepakartojamas yra kiekvienas dangumi plaukiantis debesis. Paganyti debesis dangaus ganyklose, patiems pasijusti debesimis buvo kviečiami ir neregiai. Jie galėjo lankyti „Debesų pievos“ paskaitas, diskutuoti su jos lektoriais, dalyvauti kitose veiklose. Šitaip vieną vakarą „Debesų pievos“ palapinėje suskambo neregės Evelinos balsas, kviečiantis į muzikinę meditaciją.

REKLAMA

Paskutinę stovyklos dieną jauni neregiai su „Debesų pievos“ dalyviais dalijosi mintimis apie bendravimą, mokslą, sportą, gyvenimo iššūkius ir kelius jiems įveikti.

Žmogus vertinamas ne todėl, kad nemato, neturi kojų ar rankų arba, priešingai, turi viską, –susitikimą pradėdama sakė L. Puodžiūnienė. – Žmogų vertiname todėl, kad jis kažką sugeba, kad yra įdomus. Visi turime teisę gyventi po saule taip, kaip galime ir sugebame. Neregiams kyla daugiau problemų negu matantiems žmonėms. Jiems dažnai prireikia mūsų, reginčiųjų, pagalbos. Bet blogiausia, ką galime padaryti, tai padėti jiems iš gailesčio ir tą gailestį dar viešai demonstruoti.“

„Mes neįgalūs tiek, kiek neprisitaikome prie pasaulio ir kiek pasaulis nepritaikytas mums, tiek, kiek visuomenė mano, kad esame neįgalūs, ir kiek mes patys manome, kad tokie esame“, – sakė susitikime dalyvavęs Justinas.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų