Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Maždaug trečdalis gyventojų susiduria su miego problemomis, įskaitant sunkumus išmiegoti visą naktį. Nors pabudimas nakties metu kelia nerimą daugumai kenčiančiųjų, yra keletas netolimos mūsų praeities įrodymų, leidžiančių manyti, kad šis budrumo laikotarpis tarp dviejų atskirų miego periodų buvo normalus dalykas, skelbia „The Conversation“.

Maždaug trečdalis gyventojų susiduria su miego problemomis, įskaitant sunkumus išmiegoti visą naktį. Nors pabudimas nakties metu kelia nerimą daugumai kenčiančiųjų, yra keletas netolimos mūsų praeities įrodymų, leidžiančių manyti, kad šis budrumo laikotarpis tarp dviejų atskirų miego periodų buvo normalus dalykas, skelbia „The Conversation“.

REKLAMA

Per visą istoriją buvo daugybė segmentuoto (dalinio) miego aprašymų, pradedant medicininiais tekstais, baigiant teismo įrašais ir dienoraščiais. Netgi afrikiečių ir pietų Amerikos genčių užrašuose buvo rasta nuorodų į „pirmąjį“ ir „antrąjį“ miegą. Charlesas Dickensas savo knygoje „Barnaby Rudge“ (1840) rašė:

„Jis tai žinojo, net su siaubu, su kuriuo jis pradėjo pirmąjį miegą, ir išmetė jį pro langą, kad jį išsklaidytų kažkoks daiktas, esantis už kambario, kuris buvo tarsi jo sapno liudytojas.“

REKLAMA

Antropologai rado įrodymų, kad priešindustrinės Europos laikotarpį miegojimas dvifaziu būdu buvo laikomas norma. Miego pradžią lėmė ne nustatytas miego laikas, o tai, ar buvo ką veikti. Istoriko A. Rogerio Ekircho knygoje „Dienos uždarymas: naktis praeityje“ aprašyta, kaip šiuo metu namų ūkiai eidavo miegoti vos sutemus, po kelių valandų pabusdavo, vieną ar dvi valandas nemiegodavo ir po to antrą kartą miegodavo iki paryčių.

Šiuo pabudimo laikotarpiu žmonės atsipalaiduodavo, apmąstydavo savo sapnus arba mylėdavosi. Kai kurie užsiimdavo tokia veikla kaip siuvimas, malkų kapojimas ar skaitymas, pasikliaudami mėnulio šviesa ar aliejinėmis lempomis.

REKLAMA
REKLAMA

A. R. Ekirchas atrado, kad pirmasis ir antrasis miegas pradėjo nykti XVII amžiaus pabaigoje. Manoma, kad tai prasidėjo aukštesnėse Šiaurės Europos klasėse ir per ateinančius 200 metų paplito visoje Vakarų visuomenėje.

Įdomu tai, kad nemigos atsiradimas literatūroje XIX a. pabaigoje sutampa su laikotarpiu, kai pranešimai apie dvifazį miegą pradeda nykti. Taigi, šiuolaikinė visuomenė galimai daro nereikalingą spaudimą asmenims, piršdama nuomonę, kad jie turi išmiegoti visą naktį. Taip tik padidindamas nerimas dėl miego ir įamžinama nemigos problema.

Biologinis pagrindas

Mažiau dramatiškos dvifazio miego formos akivaizdžios šių dienų visuomenėje, pavyzdžiui, kultūrose, kuriose žmonės turi popietės poilsį (siestą). Mūsų kūno laikrodis prisitaiko prie tokio grafiko, todėl ankstyvą popietę sumažėja budrumas.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje psichiatras Thomasas Wehras atliko laboratorinį eksperimentą. Grupė žmonių praleido 14 valandų, vietoj įprastų 8, tamsoje. Taip jie buvo laikomi mėnesį.

Praėjo šiek tiek laiko, kol jų miego ciklas susireguliavo, tačiau ketvirtą savaitę atsirado aiškus dviejų fazių miego režimas. Pirmiausia jie miegojo keturias valandas, tada pabusdavo vienai ar trims valandoms, ir galiausiai užmigdavo antram keturių valandų miegui. Šis atradimas rodo, kad dvifazis miegas yra natūralus procesas, turintis biologinį pagrindą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų