Ieva (vardas pakeistas) vartojo ir narkotikus, ir alkoholį. Atsidūrė gatvėje, dugne. Mergina įsitikinusi, jog kiekvienas paslydęs gali pradėti rašyti savo gyvenimo istoriją nuo balto popieriaus lapo. Jai tai pavyko.

Gera mergaitė

Ieva augo tvarkingoje šeimoje, tėvų mylima, viskuo aprūpinta.

„Man nieko netrūko, – sako Ieva. – Tik turėjau laikytis disciplinos, laiku grįžti namo. Mokiausi gerai.“

Bet tėvų nustatytos tvarkos Ievai buvo sunku laikytis. Patiko linksmai leisti laiką ir tėvams pameluodavo. Sakydavo, jog eina į mokyklos šokius, o eidavo į kavines. „Rūpėjo ne bendraamžiai, o vyresni, – pasakoja Ieva. – Vis vėluodavau grįžti į namus.“

Alkoholio nevartojo, bijojo, kad tėvai užuos, nenorėjo santykių komplikuoti. Baiminosi, jog dar stipriau ims kontroliuoti, kažko neleis, draus.

Laisvė – elgtis, kaip nori

Viskas prasidėjo nuo klaidingo laisvės supratimo, spontaniškumo, polinkio į kraštutinumus.

Šie būdo bruožai ypač išryškėjo 12 klasėje, kai reikėjo rinktis tolesnį kelią.

Nuo 10 klasės pradėjo ruoštis studijuoti. Linko į matematiką, papildomai mokėsi, planavo studijuoti ekonomiką.

Bet 12 klasėje staiga persigalvojo: nereikia jokios matematikos ir ekonomikos, studijuos ką kita.

Tėvams žinia buvo lyg bomba. Bet dukra dėl to neišgyveno. Kad tėvai leido pinigus jai mokyti, nė nesusimąstė.

REKLAMA

„Aš ieškojau lengvesnio kelio, – dabar Ieva tai suvokia. – Gerai mokiausi, bet savo jėgomis nepasitikėjau. Buvau įsitikinusi, jog sekasi tik todėl, kad kažkas padeda: mokytojai – dėl to, kad buvau gera mergaitė, treneris – nes dvylika metų sportavau.“

Todėl užsimojo stoti į tą aukštąją mokyklą, kurioje dirbo pažįstami ir buvo užtikrinta, kad tikrai įstos. „Strategavau palaikymą, – sako Ieva. – Dar nepaprastai troškau ištrūkti iš tėvų namų.“

Pasimokė vos pusę metų.

Dvidešimtmetei laisvė siejosi su gyvenimu be jokios atsakomybės.

„Minia draugų, alkoholis savaitėmis, narkotikai – vis ieškojau naujų potyrių. Taip suvokiau laisvę, – prisimena Ieva. – Būti apgaubta dėmesio – nesvarbu kokio. Tai buvo svarbiausia.“

Kelias žemyn

Paskaitų nebelankė. Pasiėmė akademines atostogas, nes nebesugebėjo mokytis.

Gyveno iliuzija: susiras darbą, pas tėvus negrįš. Nors dažniausiai tik gulėdavo lovoje.

Reikėjo patenkinti poreikį vartoti, gerti. Tėvų duodamų pinigų nebeužteko, prasidėjo vagystės.

Tėvams melavo, jog viskas gerai.

„Manimi tėvai pasitikėjo, nes aš niekada nebuvau nuslydusi į šoną, – prisimena mergina. – Bet kai atvažiavo ir pamatė apsvaigusią gulinčią lovoje, turėjau prisipažinti, krautis daiktus ir važiuoti namo.“

Tik narkomanai, siekdami savo tikslo, yra puikūs manipuliatoriai. O lengviausia apgauti artimą žmogų, nes jis labiausiai pažeidžiamas.

Savo mamą Ieva greitai įtikino, jog namuose jai ne vieta. Gydysis, ieškos darbo, rudenį vėl studijuos, tik išleiskite pas tetą į kitą miestą – pradės naujai gyventi.

Nepavyko, nes liko tokia pati

„Teta nupirko man baltą paltą ir sako: viskas prasideda nuo baltos spalvos, – prisimena Ieva. – Keičiau aplinką, draugus, bet man nepavyko, nes likau tokia pat: norėjau vartoti, gerti ir toliau tai dariau. Mane valdė ir narkotikai, ir alkoholis.“

Ji sako, jog narkomanų uoslė labai gera: rasdavo „likimo draugą“ bet kur. O jį radusi, lengvai rasdavo ir narkotikų.

„Iš akių matai, jog tai toks žmogus, – patirtimi dalijasi Ieva. – Jo elgesys ir mąstymas neadekvatus. Jis eina gatve ne tikslo link, kaip kiti, o kažko ieškodamas.“

REKLAMA

Narkomanas vyras yra lyg užsikonservavęs: 40-metis gali atrodyti, kaip 30-metis, o moterys atvirkščiai. Jos degraduoja daug greičiau.

Daug narkomanų ji mato savo mieste. Jaunimo tarp jų daugiausia. Ieva sako, jog didžiuosiuose miestuose paaugliai anksti išbando narkotikus. Žino merginą, kuri nuo 11 metų pradėjo juos vartoti.

„Mokykloje ir aš dalyvavau prevencinėse programose, buvau prieš narkotikus, bet kol nesusiduri su jais, neįsivaizduoji, koks tai blogis, – prisimena Ieva. – Nebent pamatai, kaip degraduoja artimas žmogus.“

Neigimo liga

Ieva teigia, jog priklausomybės liga yra ir neigimo liga.

Tėvams aiškino: ne ji, o jie turi problemų. Nepriėmė jokios kritikos, jokios tiesos.

Kai iš tetos išgirdo, jog visiškai nepasikeitė, tik supyko ir išsiskraustė kitur. Tėvams įrodinėjo, jog būtent teta jai trukdo keistis, nieko nesupranta, nepalaiko.

„Man ir psichologai nepadėjo, nes nenorėjau, kad padėtų“, – sako Ieva. Aiškino jiems, kad tėvai kalti, aplinka kalta, kad vaikystė buvo sunki, nes neturėjo laisvės.

„Išgirdau, jog sergu gilia depresija, bet man buvo visiškai „dzin“, – prisimena mergina. – Perspėjimas, jog negaliu vartoti vaistų su alkoholiu, tik paskatino tai daryti.“

Kad alkoholis sukelia tokią pat priklausomybę, kaip narkotikai, nė nesuvokė.

Dugne

„Dabar matau: saulė šviečia – aš džiaugiuosi, viskuo džiaugiuosi, kiekviena smulkmena, o tada aš nieko nebemačiau, – pasakoja Ieva. – Mama, pasiėmusi atostogų, atvažiavo, kad būtų arčiau manęs. Bet aš ją atstūmiau.“

Greitai nė nebeatsiminė, ką dvi savaites buvo dariusi. Išgelbėjo detoksikacija.

„Visus jau buvau atstūmusi, liko kažkokie vienadieniai draugai, – pasakoja apie galutinį nuopuolį Ieva. – Nakvodavau neaiškiuose butuose, mano maistas jau buvo alkoholis, darbe apsivogiau. Prasidėjo manija, jog mane kažkas seka. Kitiems narkomanams atrodo, kad žiurkės juos vejasi, man atrodė, kad mane persekioja tėvai.“

Kai užsitrenkė namų durys

Tėvai vis užglaistydavo dukros padarytas skriaudas, leido santaupas jos skoloms grąžinti. Gydė, siuntė į reabilitacijos centrus.

REKLAMA

„Bet man atrodė, jeigu aš mokslus, tėvų sąskaitas "prakaifavau", tai čia nieko baisaus, aš kaip asmenybė nieko nepraradau, – prisimena Ieva. – Nors dvasinių vertybių jokių neturėjau.“

Aukštino save, buvo „pasaulio centras“. Kojos supūliavusios, veidas ištinęs, o sau atrodė graži. Venas pjaustėsi – į viską buvo nusispjaut.

Tėvams kėlė sąlygas: važiuosiu tik į tokį, o ne kitokį, reabilitacijos centrą – arba nesveikstu ir darykite, ką norite.

Pradėjo lankyti anoniminių alkoholikų (AA) susirinkimus. Bet juos į savo dienotvarkę įrašė lyg „būrelio lankymą“. Nesikeitė nei mąstymas, nei bendravimas su kitais žmonėmis. Ir vėl sekė atkritimas.

Tada tėvai padarė, ką seniai turėjo padaryti: vieną vakarą mama padavė 20 litų ir pasakė „eik“.

„Jie priėmė vienintelį teisingą sprendimą, – įsitikinusi Ieva. – Paleido mane, kad pati pajusčiau, kokiame dugne esu, kad susivokčiau, jog esu viena ir niekas manęs nekontroliuoja. Už tai esu tėvams dėkinga.“

Ėjo apgirtusi basa miesto gatve, kažkas iškvietė greitąją pagalbą. Tik tada suvokė: „Ar tokios laisvės man reikia? Visiškai esu žlugusi, o atsisukti nebėra į ką.“

Ar pasiryžusi keistis?

Kai dabar jos klausia, ką daryti su vartojančiu narkomanu ar alkoholiku, pataria: „Paleisti“.

„Ne ėjimas iš paskos, ne glostymas padeda, tai tik skatina toliau daryti nesąmones, – sako Ieva. – Padėti galima tik kenčiančiam žmogui, o ne tam, kuris geria, vartoja narkotikus ir bėdos nemato. Man pačiai reikėjo suvokti, jog mano liga – tai ir dvasinė liga, jog turiu keistis iš vidaus.“

Ieva teigia, jog fizinis sveikimas – ne sunkiausia. Bręsti psichologiškai ir dvasiškai yra sunkiausia.

Sugrįžusi į AA grupę pagaliau pradėjo girdėti, ką kalba ten susirinkę žmonės, ir į jų patirtį žvelgė kitomis akimis.

Bet nebuvo lengva. Buvo visiškai blaivi metus, o savyje jautė pyktį. Grėsė naujas atkritimas.

„Manęs grupėje klausė: „Ieva, ar tu pasiryžusi keistis? Tai – pirmyn“, – prisimena mergina.

Reikėjo įveikti savo ego. Pirmą žingsnį žengė, pasirinkdama AA grupėje globėją. Kreipėsi į tą žmogų, su kuriuo iš pradžių grupėje nė nebendravo, nes jis neatitiko jos „kriterijų“. Bet peržengė save, nes pagalbos reikėjo mirk arba gyvenk.

REKLAMA

„Tik tą patį kelią praėjęs žmogus tave supranta ir gali padėti, dalydamasis savo patirtimi“, – sako Ieva.

Nuo žodžio – veiksmo link

Ieva atsitiesė: baigia studijas, turi darbą, draugą. „Turiu vėl mielą mamą ir besišypsantį tėtį, stiprų ryšį su broliu – stebuklas įvyko“, – šypsosi Ieva.

Kasdien ji rankinėje nešiojasi Anoniminių alkoholikų knygą.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų