LŽNS projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė pasakojo: „Mūsų mintys sukosi ne apie COVID-19, o apie vasaros stovyklą, kurią planavome jau tada, kai dar nesimatė epidemijos pabaigos. Nesakau, kad viruso nebijome, bet išlikome optimistai!“
Pasak Gintos, būsimieji stovyklautojai taip norėjo išvažiuoti iš namų, jog noriai sutiko pabūti ir su kaukėmis, kad tik galėtų sportuoti, judėti, bendrauti. Tiesa, kaukių neprireikė, tačiau rankas visi dezinfekuodavo, stropiai jas plovėsi su muilu, stengėsi laikytis atstumo. Virusui visos durys buvo uždarytos, o per langą jis lipti nedrįso.
„Turėjome išmokyti šiaurietiškojo ėjimo žmones, judančius neįgaliųjų vežimėliais ar turinčius kitokių judėjimo negalių“, – pasakoja G. Žemaitaitytė. Grupėje buvo 12 neįgaliųjų, 6 savanoriai, instruktorius. Šiaurietiškojo ėjimo lazdas stovyklos organizatoriai įsigijo Sporto rėmimo fondo lėšomis.
Ne visos vietos pritaikytos
Vietos stovyklai ieškojo pritaikytos neįgaliųjų vežimėliais judantiems žmonėms, o treniruotėms vietų ieškojo Ignalinos mieste ir rajone. „Tokių radome Ignalinoje įrengtoje slidinėjimo trasoje prie tilto per Paplovinio ežerą. Tikėjomės ir tiltu pasivažinėti, tačiau jo lentelės sutrūnijusios ir išlūžusios, o nuolydis kitoje ežero pusėje – tik galvai nusisukti“, – sako organizatorė.
Stovyklautojai treniravosi ir Ignalinos miesto pliažo prieigose. „Esame dėkingi miesto seniūnui Valentinui Rumbučiui už tai, kad jis nuoširdžiai sureagavo į mūsų pastabą dėl netinkamai pastatyto tualeto negalią turintiems žmonėms. Jau kitą dieną tualetas stovėjo tinkamoje vietoje“, – džiaugiasi Ginta.
Ji pasakoja, kad treniruotėms buvo pasirinktos lankytinos Ignalinos krašto vietos, prieinamos judėjimo negalią turintiems žmonėms: „Tikėjomės, kad mūsų patirtos teigiamos emocijos sustiprins ne menkiau negu fizinės treniruotės.“ Deja, organizatoriai dažnai gaudavo klaidingą informaciją apie objektų prieinamumą, todėl nuvykus į vietą neretai tekdavo nusivilti.
Taip nutiko Paliesiaus dvare, kurį Ignalinos turizmo informacijos centras ir paties dvaro darbuotojai apibūdino kaip prieinamą žmonėms, turintiems judėjimo negalią. O iš tikro teko kankintis važinėjant akmenimis grįstais arba biria skalda išpiltais takais, jau nekalbant apie treniruotę šiaurietiškojo ėjimo lazdomis. Gerai, kad grupėje buvo stipresnių žmonių, kurie padėjo patiems silpniausiems. Bet taip būti neturėtų, sako G. Žemaitaitytė: „Važiavome į iškylą savarankiškai pajudėti, be specialiai pakviestų savanorių ar lydinčių asmenų.“
Vroclavas
Krokuva
Gdynė
Vis dėlto maloniai nustebino visiškai nepasigarsinusi Vilniaus arkikatedrą primenanti, tik 7 kartus mažesnė, Mielagėnų bažnyčia. „Klebonas Marijonas Savickas mus sutiko, kaip sutinkamas vyskupas arba prezidentienė, – pasakoja organizatorė. – Laukė prie vartų, o visame miestelyje sklido šiurpuliukus keliantis varpų gausmas. Jautėmės labai pamaloninti ir pagerbti. O ir į bažnyčią patekome be sunkumų, nes prie laiptų įrengtas tinkamas nuolydis.“
Šiaurietiškosios lazdos – netikėtas atradimas
Dauguma stovyklos dalyvių buvo žmonės, sergantys išsėtine skleroze. Organizatoriai rūpinosi parengti jiems tinkamą treniruočių metodiką. Ginta pasakoja, kad internete jai nepavyko rasti metodikos, pagal kurią žmones, sergančius išsėtine skleroze, galėtų mokyti vaikščioti su šiaurietiškosiomis lazdomis. Ji ir šio ėjimo entuziastas, stovyklos instruktorius Artūras Buinevičius išanalizavo keleto studentų mokslinius darbus ir pasistengė tai, kas įmanoma, pritaikyti stovyklos dalyvių treniruotėms.
Išsėtine skleroze sergančiam žmogui pravartu išmokti naudotis šiaurietiškosiomis lazdomis, nes jos padeda geriau išlaikyti pusiausvyrą, gerėja judesių koordinacija. Kasdieniame gyvenime toks žmogus naudojasi alkūniniais ramentais, todėl šiaurietiškosios lazdos jam yra tiesiog atradimas. O kaip sėdint neįgaliojo vežimėlyje stumtis šiaurietiškosiomis lazdomis? Ginta pataria įsivaizduoti, kad sėdi baidarėje ar valtyje ir iriesi rankomis.
Stovykloje visiems be galo svarbu bendrauti, dalintis savo ir išgirsti apie kitų patirtį. Žmonės tiesiog gaudė informaciją. Dauguma dar nė karto nebuvo buvę stovyklose, skirtose judėjimo negalią turintiems žmonėms.
Rokiškietė Ina Babachina, serganti išsėtine skleroze, sakė, kad stovykloje dalyvavo pirmą kartą gyvenime. Išsėtine skleroze ji susirgo 1999 metais. Ina juda savarankiškai, tačiau kasdien vartoja vaistus, dirbti dėl neįgalumo jau nebegali. Ina pasakoja, kad seniai norėjo išbandyti šiaurietiškąjį ėjimą, tačiau neturėjo informacijos, nežinojo, ar žmonės, sergantys išsėtine skleroze, gali jį praktikuoti. Stovykloje išsisklaidė visos abejonės.
„Pabandžiau pavaikščioti ir iškart pajutau, kad man tinka, mažiau svyruoju į šonus. Šiaurietiškosios lazdos man tiesiog prigijo. Grįšiu ir tuojau jas įsigysiu. Man 44 metai, tikiuosi daug vaikščioti. Turiu draugą, kuris taip pat neįgalus. Jis man daug padeda, ir į stovyklą drauge atvažiavome. Jo negalia kitokia negu mano, bet mudu vienas kitą labai gerai suprantame ir palaikome“, – pasakoja Ina.
Stasys Vaitekūnas į stovyklą atvažiavo iš Kupiškio. Vyras išsėtine skleroze serga jau nuo 2001 metų. Visą gyvenimą Stasys dirbo vairuotoju, vėliau statybose, bet liga vyrą sustabdė. 1991-aisiais Stasys pajuto, kad mirguliuoja akyse, po kelerių metų pradėjo skaudėti dešiniąją koją, sutriko pusiausvyra. Pajutęs, kad dirbti sunku, išėjo iš darbo.
„Kupiškio gydytojai mane buvo nurašę. Sakė, kad liga progresuos, sėsiu į neįgaliojo vežimėlį. 2013 m. mirė žmona, labai gedėjau, bet ryžausi dirbti. Pradėjau sportuoti, įsirengiau sporto salytę, darydavau nugaros tempimo pratimus, dirbdavau iki devinto prakaito. Rezultatai matyti. Į parduotuvę nueinu su vaikštyne! Vairuoju automobilį, – sako Stasys, patenkintas stovykloje gavęs daug naudingų patarimų. – Sužinojau, kaip man patogiau valdyti neįgaliojo vežimėlį. Esu susigyvenęs su liga, gyvenu savarankiškai, namus susitvarkau, maistą pasiruošiu, bet kitų patirtis ir geri patarimai visada praverčia.“
Rokiškėnas Audrius Datkūnas pasakoja, kad išsėtine skleroze susirgo studijuodamas Vilniaus universitete 2004 m. Sutriko koordinacija, liga progresavo, bet vaikinas rado jėgų baigti mokslus. Šiuo metu Audrius juda neįgaliojo vežimėlyje. Su žmona Inga augina du vaikus – dukrą Liepą ir sūnų Aidą. Audrius – vienas iš Rokiškio rajono išsėtinės sklerozės asociacijos steigėjų, o į stovyklą atvažiavo pirmą kartą: „Vis ieškau žinių, kaip gyventi su liga, o stovykloje sergančių išsėtine skleroze visas būrys, tad turėjau iš ko pasisemti patirties, o ir laikas stovykloje labai greitai praėjo, tarsi akimirka.“
Gražina Turkina iš Molėtų, judanti neįgaliojo vežimėliu, sako esanti labai dėkinga už įdomias ekskursijas po Ignalinos kraštą: „Kokių nuostabių vietų yra Lietuvoje! Gaila, kad per retai keliaujame.“ Gražina Molėtuose gyvena su draugu Ramūnu, kuris taip pat turi judėjimo negalią, abu dirba. „Ligos ir nelaimės neleidžia mums daug ko daryti, tačiau mes niekada nenuleidžiame rankų ir judame į priekį, o dienos, praleistos stovykloje, suteikė mums dar vieną galimybę išmokti daryti tai, ką galime“, – atsisveikindama sako Gražina.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
