Etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad kalendorinių papročių tyrinėtojai mano, jog Petrinėmis kitados užsibaigdavo baltiškasis vasarvidžio (Joninių) apeigų ciklas.
„Dienos nuo Joninių iki Petrinių kaime tradiciškai vadintos kupolinėmis. Kupolės – tikriausiai bendrinis vaistažolių arba burtams suskintų gėlių puokštės pavadinimas. O gamtoje vis tik jau galima pastebėti tam tikrus pasikeitimus: diena pradėjo trumpėti. Nuo saulėgrįžos šviesiosios paros dalies prarastos jau keturios minutės.
Pasak prosenovinių vaizdinių, Saulutė palieka dangaus kalną, nebeužkopia į jo viršūnę. Sakydavo žmonės, jog saulė Petrinių rytą paskutinį kartą šokanti, pasidabinusi įvairiaspalviais rūbais. Tačiau tą pamatyti gali tik dori, tyros sąžinės žmonės ir ne miegaliai, nes saulė Vilniuje teka 4 valandą ir 45 minutės“, – paaiškina profesorius.
Petrinės – ypatinga diena
Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidai minima daugelyje Lietuvos regionų, kadangi tokį titulą, anot etnologo, turi nemažai Lietuvos bažnyčių. Beje, šventą Petrą žmonės yra linkę įsivaizduoti kaip raktininką, o šventą Paulių – raštininką:
„Sakoma, kad jie abudu dangaus vartus saugoja ir dangun įleidžia. Todėl dažnai šv. apaštalų skulptūriniai atvaizdai statomi abipus kaimo bažnytėlės durų arba prie pagrindinio altoriaus. Šventas Petras liaudiškoje ikonografijoje vaizduojamas su raktu rankoje, o šventas Paulius – su knyga.“
L. Klimka primena, kad senovėje Petrinės buvo laikomos itin svarbia švente, jos metu žmonės laikydavosi pasninko, nedirbdavo sunkių darbų. Buvo sakoma, kad jeigu kas nors to nesilaikys – skaudžiai nukentės.
„Po Petrinių nustoja kukuoti gegutė, kuri ar tai pavirstanti vanagėliu, ar tai užspringstanti miežio akuotu. Jei dar tektų vėliau kada išgirsti jos nerimastingą „kukū–kukū“ – blogas ženklas: kiti metai būtų nederlūs, sunkūs žmonėms. Pagal senolių pastebėjimus, po Petrinių prasidedanti lietingesnė vasaros pusė. Tik volungė užgiedos – ir lyja“, – sako profesorius.
Įdomus faktas, kad senovėje gražią Petrinių tradiciją turėjo mūsų sostinė Vilnius. Antakalnyje, prie nuostabiosios šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios, vykdavęs ypatingas kermošius.
„Visą aikštę užstatydavo vežimais, iš kurių būdavo prekiaujama. Tai, beje, užfiksuota pirmųjų Vilniaus fotografų nuotraukose. O po atlaidų, po turgaus jaunimas susiburdavo padainuoti ir pažaisti vaizdingose Antakalnio kalvose, pušų paunksmėje.
Petrinių mugės sugrįžimas į miesto gyvenimą būtų labai pageidautinas: juk tai – senojo Vilniaus tradicija. Vėl atgimtų audėjų menas, galėtume ir patys juo pasidžiaugti, ir svečiams parodyti“, – nusišypso L. Klimka.
Pakelkite akis į dangų
Neretai su birželio pabaiga daugumai sutampa ir atostogų metas, kuomet žmonės ima daugiau leisti laiko gamtoje. Pasakodamas apie Petrines, profesorius pastebi ir kitą svarbų reginį:
„Ką vakarojant matome virš galvos dangaus skliaute? Pirmosios išryškėjančios žvaigždės – tai vadinamasis Vasaros trikampis. Jį sudaro ryškiausios žvaigždės iš trijų skirtingų žvaigždynų.
Tai Paukščių Taku skrendantys Gulbė ir Erelis, taip pat šalia Tako esantis nedidelis Lyros žvaigždynas. O trikampis – tai Vega, Denebas ir Altayras. Šias žvaigždes ir matome išryškėjant vakarėjančiame danguje. Juolab, kad Mėnulis dabar jau visai sudilęs.“
Etnologas L. Klimka sako, kad būtent dėl šios priežasties, nors naktys ir yra vis dar trumpos, tačiau jau kiek tamsesnės.
„Vega – ryškiausia vasaros žvaigždė, ji nutolusi nuo Saulės per 23,3 šviesmečius. Kiek arčiau, už 16,8 šviesmečių yra Altayras. Tolimiausia iš trijulės žvaigždė – Denebas. Bet tai – supermilžinė žvaigždė, esanti už 1670 šviesmečių.
Tačiau ryškiausias šviesulys nakties danguje tebėra Saturno planeta, per laipsnį priartėjusi prie pietvakariuose pakylančio Mergelės žvaigždyno Porimos žvaigždės. Tad tokia nata atostogaujantiems belieka palinkėti gražių vasaros vakarų“, – nusišypso.
