Per keturis mėnesius Deeanna Carrera (26) iš Kalifornijos numetė 15 kilogramų ir kentė dienų dienas nesiliaujančius galvos skausmus, ūžimą ausyse, o galiausiai prarado sugebėjimą aiškiai kalbėti.
Jos nelaimei, šie simptomai vis buvo „nurašomi“, ir gydytojai ją kritikavo už nemandagumą, kadangi mergina su tuo nesutiko. O tuomet jau buvo diagnozuotas nepiktybinis auglys, kuriam pašalinti prireikė operacijos.
Tai – sudėtingas dalykas: smegenų auglio simptomai gali būti neaiškūs ir maskuojami kitų sutrikimų, todėl gydytojai, kilus abejonei, turi iš pradžių atmesti tas diagnozes, kurias patikrinti lengviausia – stresą ir nėštumą, kurie pasitaiko daug dažniau, nei smegenų augliai.
Tačiau D. Carrera sako, kad dėl visos šios situacijos jautėsi smerkiama ir neišklausyta, o tai prailgino jos kančias – nors gydytojai dėl to jau ir atsiprašė.
„Buvau sutrikusi.“ – sako D. Carrera. – „Vis sakiau sau, kad man viskas gerai, bet simptomai tik sunkėjo, tuomet pradėjau pastebėti, kad man kažkas tikrai negerai, bet niekas manimi netikėjo.
Jaučiausi labai vieniša – aplinkiniai mane privertė jaustis taip, lyg gyvenčiau savo pasaulyje, kai žinojau, kad tai – netiesa.“
D. Carrera, fizioterapijos specialistė, pirmą kartą į ligoninę dėl ūžimo ausyse ir nepaliaujamo čiaudulio kreipėsi 2017 metų spalį. Jos gydytojas jai pasakė, kad tai – peršalimas, ir liepė pailsėti. D. Carrera nekreipė dėmesio į po kelių dienų pradėjusią trūkčioti akį, į galvos skausmus ir vėliau pastebėtą svorio mažėjimą.
Tačiau 2018 metų sausį ji nebeatlaikė – galvos skausmas nepraėjo keturias dienas, vos per kelias savaites jai nukrito 15 kilogramų ir ji prarado sugebėjimą aiškiai kalbėti.
Tuomet prasidėjo bemiegės naktys, jai negalint užmigti dėl galvos skausmo, ir galiausiai ji kreipėsi į gydytojus.
Gripo tyrimo rezultatas buvo neigiamas, bet gydytojai vis dėlto tikino, kad jai – peršalimas, kuris turbūt tik prasideda. Jai buvo paskirta vaistų nuo pykinimo.
Tuomet šviesa pradėjo akinti jai akis ir Deeanna nieko nebematė, jai vargino svaigulys, silpnumas, jai darėsi sunku vaikščioti, o pykinimas vis stiprėjo.
Grįžus į ligoninę gydytojai galiausiai pripažino, kad tai gal ir ne gripas – moteriai buvo pasakyta, kad ji turbūt laukiasi. Buvau labai supykusi ir suirzusi, nes žinojau, kad tikrai nesilaukiu.“ – sako D. Carrera.
Tuomet ji nuvyko pasitikrinti ir ultragarso tyrimas patvirtino, kad ji – ne nėščia.
Tuomet, D. Carreros teigimu, gydytojai ir vėl ėmė piršti gripo diagnozę. Tuo metu ji iš skausmo jau nebegalėjo pajudėti – ja rūpinosi mama Andrea. „Buvau supykusi ir maniau, kad kraustausi iš proto, nes gydytojai ir toliau tikino, kad man viskas gerai.“ – sako D. Carrera. – „Labiausiai bijojau dėl to, kad nežinojau, ką daryti, o skausmas tik stiprėjo.
Žinojau, kad man kažkas ne taip, bet nepasidaviau.“ Viltį praradusi D. Carrera paskutinį kartą ligoninėje lankėsi 2018 metų vasario 5 dieną – tuomet išgirdo, kad prastai dorojasi su stresu.
Norėdami įsitikinti, kad jai viskas tvarkoje, gydytojai ją nusiuntė pasidaryti kompiuterinės tomografijos – tuomet ir buvo aptiktas smegenų auglys.
Tada žaibiškai mergina buvo perkelta į kitą ligoninę, kur buvo gydomas nevėžinis akustinės neuromos auglys, kuris augo ant už klausą ir pusiausvyrą atsakingo nervo.
„Mane apžiūrėjęs gydytojas sakė, kad esu nemandagi ir nekultūringa, nes į jį nežiūriu ir su juo tiesiai nesišneku.“ – sako D. Carrera. –
„Po kelių akimirkų gydytojas sugrįžo ir atsiprašė manęs, ir tuomet mane išvežė į kitą ligoninę, kur buvo galimybės gydyti mano auglį. Persikėlus į tą ligoninę, kurioje buvo galima atlikti smegenų operaciją, man buvo paaiškinta, kad su augliu ir buvo susiję visi mano patirti simptomai. Jaučiau palengvėjimą, kad nesu išprotėjusi.“
D. Carrerai auglys buvo pašalintas 2018 metų vasario 12 dieną, o ligoninėje ji praleido mėnesį ir kurį laiką patyrė dalinį veido paralyžių dešiniojoje veido pusėje, kurioje buvo padaryta operacija.
Po smegenų auglio pašalinimo operacijos D. Carrera turėjo iš naujo mokytis kalbėti, valgyti ir ryti. Atsibudus po operacijos jos dešinioji veido pusė buvo paralyžiuota.
Jai buvo atliekama elektroterapija, kad būtų stimuliuojami veido nervų raumenys, tuomet kita operacija, kurios metu buvo pritaikytas akių svoris, kad ji galėtų užmerkti dešinę akį, nosies transplantacija, kad ji galėtų atverti šnervę ir kvėpuoti per nosį, bei nervo skiepijimas, kad ji galėtų judinti lūpas.
„Buvau išsigandusi ir sutrikusi. Kodėl man taip nutiko ir kodėl niekas mano smegenų auglio neaptiko anksčiau? Pykau ant viso pasaulio.“ – sako mergina. – „Buvo labai nemalonu negalėti nieko daryti pačiai, o kalbos terapijos ir veido terapijos metu visuomet verkdavau, negalėjau užmigti, nes negalėjau judinti veido.“
Deeannos šeima ją padėjo jai visa tai išgyventi ir palaikė ją tuomet, kai viešumoje žmonės į ją spoksodavo dėl veido paralyžiaus. Mergina dabar nori visus paraginti visada džiaugtis gyvenimu.
„Žmonės į mane spokso taip, lyg su manimi kažkas būtų negerai – tai pats sunkiausias dalykas iš visų išgyvenimų. Negalėjau išeiti į viešumą, nes žmonės vis spoksodavo, neidavau valgyti į kavines, nes maistas krisdavo man iš burnos.“ – sako ji. –
„Mano šeima padėjo man visa tai išgyventi. Ypač mano mama – ji buvo šalia manęs visą laiką, net kai mano nuotaikos labai svyruodavo.
Dabar gydytojams nebereikia manęs stebėti, bet kas savaitę ar kas mėnesį vis tiek einu pas gydytoją, priklausomai nuo to, ar labai skauda. Dabar jaučiuosi daug geriau, bet dar nesu iki galo išgijusi. Šiuo metu dirbu pilnu etatu – tai reiškia, kad nebe taip bijau būti viešumoje.
Visiems linkiu nepamiršti džiaugtis gyvenimu, nes nežinia, kas gali atsitikti bet kurią akimirką. Mėgaukitės gyvenimu ir niekuomet neleiskite, kad kiti jus priverstų jaustis blogai dėl to, kad darote tai, kas suteikia jums laimės.
Aš esu pakankama ir esu kovotoja! Nepasiduokite!“
