Šį augalą lietuviai pamėgo sodinti kiemuose: jo nepuola jokios ligos

Nors graikiniai riešutmedžiai daugiau įsivaizduojami kaip egzotinių šalių medžiai, jie jau išsikovojo savo vietą kaip mėgstami sodo augalai ir Lietuvoje. Įdomu tai, kad riešutmedį galima užsiauginti pasodinus sėklą, tiesa, laukti reikės ne taip jau trumpai.

Bet verta – juk apie graikinių riešutmedžių gydomąsias savybes žinota jau antikos laikais. Nuo seniausių laikų iki šių dienų daugelio šalių liaudies medicina gydymui naudoja visas graikinio riešutmedžio dalis: lapus, žalius vaisius, subrendusius branduolius, kevalų vidines pertvarėles ir kevalus.

Auga šimtus metų

Graikiniai riešutmedžiai – ilgaamžiai, augantys 400–500 metų, o kartais ir 1000–2000 metų. Vaisius riešutmedis dažniausiai pradeda vesti 15-tais metais ir išlieka vaisingas apie 200 metų.

Suaugęs riešutmedis kasmet gali sunokinti 200–300 ar net 500 kilogramų riešutų. Kol dar jaunas, riešutmedis gali nukentėti nuo stiprių šalčių – nereikia pamiršti, kad jis kilęs iš pietų kraštų. Nušalęs ir tarsi po gaisro atrodantis medis pavasarį vėl išleidžia naujas šakeles, nes turi puikią savybę – stiebe gausu miegančių pumpurų, kurie po įvairių pažeidimų ar nušalimų sugeba greitai atželti, atsinaujinti.

Graikiniam riešutmedžiui reikia palikti daug erdvės. Jis užauga labai didelis, kaip ąžuolas. Aišku, šakas visuomet galima pagenėti, tačiau rekomenduojama aplink graikinio riešutmedžio sodinuką 20 metrų spinduliu nieko nesodinti. Jis ne tik milžiniškas, bet ir nemėgsta kaimynų – tiesiog užgožia kitus medžius.

Kalbama, kad nė viena obelis negali augti arti riešutmedžio. Tai – medis vampyras. Tačiau jo nepuola jokios ligos ir kenkėjai, dėl specifinio lapų skleidžiamo aromato jį aplenkia įkyrūs uodai, musės, erkės, bitės. Įdomu tai, kad ant riešutmedžių lapų patekę mikrobai žūsta per keliolika sekundžių, o iš riešutmedžio lapų pagamintu nuoviru nuo amarų purškiami kiti medžiai.

Sodinimo ypatybės

Užsiauginti riešutmedį paprasta. Paprasčiausias būdas: pavasarį, nutirpus sniegui, patikusius ir kokybiškus negliaudytus riešutus reikia 24–28 valandas palaikyti vandenyje (vanduo juos turi apsemti) ir po to pasodinti į dirvą 5–7 centimetrų gylyje. Kitas, šiek tiek sudėtingesnis: pirmosiomis balandžio dienomis sudėti riešutus į stiklinį indą, užpilti vandeniu (ištirpusio sniego, lietaus ar upės) ir 1–2 paras palaikyti kambario temperatūroje, kas 12 valandų keičiant vandenį.

REKLAMA

Paskui išmirkusius riešutus 15 parų neišnešant iš kambario reikia palaikyti drėgname smėlyje (supiltame į kibirą su skylutėmis dugne ir šonuose). Per tą laiką riešutai išleidžia šaknis ar net daigelius. Jie jau tinkami sodinti. Sodinti reikėtų 7 cm gylyje, kas 10 metrų vieną nuo kito. Riešutmedžio daigas iš žemės išlįs po 2–3 savaičių, o rudenį jau bus 10–15 cm dydžio.

Petras Klimas


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų