Septynių vaikų mama Sabina Daukantaitė: esu pati savo gyvenimo autorė

Sabiną Daukantaitę daugelis atpažįsta kaip septynių vaikų mamą. Tačiau moters asmenybė daug didesnė nei šios pareigos. 2016 m. Lietuvos veikliausia moterimi išrinkta reklamos agentūros įkūrėja ir knygos „Vandeninės moterys“ autorė Motinos dienos proga pasidalino savo potyriais ir asmeniniais išgyvenimais.

4

Ką reiškia auginti septynis vaikus ir kaip paskirstyti jiems savo dėmesį po lygiai? Kas paskatino Sabiną Daukantaitę parašyti knygą, išreikšti save ir nerti gilyn? Apie visą tai kalbamės kartu su ja šiame šventiniame Motinos dienos interviu.

(4 nuotr.)
FOTOGALERIJA. S. Daukantaitė: moteris, suspėjanti viską

Sabina, daugelis jus atpažįsta kaip septynių vaikų mamą. Tačiau kaip jūs pati save pristatytumėte skaitytojams?

Prisistatyčiau moterimi, kuriai sunku save pristatyti vienu vardu. Tačiau jei reiktų išsirinkti tik vieną apibūdinimą, rinkčiausi prisistatyti Autorės vardu. Esu kūrybinių idėjų, tinklaraščio tekstų, savo knygos „Vandeninės moterys”, savo verslo, savo gyvenimo - tokio koks jis yra su visais septyniais vaikais, prisvilusiais puodais, nemigo naktimis… savo meilės ir laimės autorė. Bent jau bendraautorė tai tikrai! (šypsosi)

Turite net septynis vaikus. Kaip sugebate visiems savo vaikams skirti po lygiai dėmesio ir laiko?

Jiems ir nereikia po lygiai. Tik jauniausios trijų metukų dvynės Dalia ir Unė konkuruoja dėl vienodų drabužių, žaislų, to paties kiekio bučkių. Vyriausiam Simui netrukus sueis 25 metai. Keliais metais už jį jaunesnė dukra Adelė jau turi savuosius dvynukus, todėl esu ne tik mama, bet ir močiutė dviems mažiems vyrukams. Dar šeimoje auga dešimtmetis Eduardas, aštuonmetis Konstantinas, šešiametė Uršulė. Mūsų nemažai, todėl svarbiausia susikurti ir puoselėti tvirtą ryšį su kiekvienu iš vaikų.

Tai nėra kažkoks kolektyvinis mamos ir vaiko bendrystės ryšys. Nesvarbu kiek auga šeimoje vaikų, su kiekvienu iš jų tėvus dažniausiai sieja unikali jungtis, kurią reikia karts nuo karto tikrinti. Lyg kalnuose ištemptą nusileidimo trosą. Kartais ryšio tvirtumą patikrina gyvenimo įvykiai. Laimei, taip nėra, kad mamos ir vaiko santykis yra baigtinis. Jis nuolat kinta, keičiasi, rutuliojasi. Juk santykiai šeimoje ugdo ir brandina ne tik vaikus. Visų pirma - tai ir pačios mamos augimo sąlyga. Kaip ir visos šiuolaikinės moterys jaučiu laiko deficitą. Gerai, kad mes jo turime tiek kiek jo yra. Jei laiką galima būtų pirkti, manau, kad moterys savo parą paverstų amžinybe ir vistiek dienos gale liktų sąrašas neatliktų darbų.

REKLAMA

Pirmojo vaiko susilaukėte būdama jauna. Šiais laikais vis daugiau merginų trokšta siekti karjeros ir šeimos planus atideda į šalį. Kaip jums pavyko suderinti savo karjerą ir šeimos gyvenimą?

Man karjera yra viskas ką veikiu ir kas mane ugdo kaip žmogų, savo srities profesionalą, motiną, moterį. Todėl nuo pat jaunystės nežvelgiau į motinystę kaip į pareigą, kuri išstumia iš gyvenimo visus kitus užsiėmimus. Būna laikas, kai jaunos mamos interesų ratas susiaurėja iki namų sienų, tačiau tai trunka trumpai. Bent jau pati jaučiau, kad man reikia eiti ir veikti. Taip, esu veikėja iš prigimties ir man patinka kurti. Klysti, mokytis ir vėl eiti į priekį. Tačiau tai žymiai geresnis jausmas nei svarstyti apie tai, ko net nesi pradėjęs daryti.

Šiuo metu esu kompromisų ieškotoja. Turint tiek pareigų gyvenime kiek aš neįmanoma veikti be aiškių prioritetų. Tiesa, kinta jie kasdien, priklausomai nuo situacijos, aplinkybių, norų ir nuojautos. Žinoma, daugiau suspėti padeda ir išlavinti įgūdžiai viską daryti truputį greičiau nei įprasta, atlikti kelis darbus vienu metu. Taip pat nepervargti nuo kasdienybės padeda kūrybiškumas, artumas su kitais žmonėmis ir saviironija.

Daugelis mano, kad daugiavaikės mamos gyvenimas yra tikrai sudėtingas. Tačiau ar atrandate laiko ir savo realizacijai?

Motinystė irgi yra savirealizacija, tačiau aš nenoriu tapatinti savo gyvenimo prasmės su savo vaikų gyvenimais. Jie yra jie, o aš esu aš. Gyvenimas trapus, viskas gali pasisukti taip, kad vieną dieną būsiu priversta persidėlioti savo prioritetus ir daugiau laiko praleisti su artimiausiais žmonėmis. Tačiau kolkas aš sugebu to laiko atrasti. Turbūt tikrai nemažiau nei visos kitos veiklios moterys. Juk spėjame tai, ko pačios norime.

Kodėl nusprendėte parašyti knygą „Vandeninės moterys“?

Sprendimas atėjo tik po leidyklos pasiūlymo. Aš tuo metu buvau užimta kitais projektais ir neturėjau nė menkiausios dingsties dar prisigalvoti papildomų užsiėmimų „laisvalaikiui”, kurio ir taip jau nebeturėjau. Leidyklos raginimas suveikė tarsi pripažinimas, kuris įkvėpė pasitikėjimo savimi kaip kūrybinių tekstų kūrėja.

REKLAMA

Pradedančiam autoriui tai labai svarbu. O vėliau nusprendžiau rašyti knygą moterims, panašioms į mane pačią, kokia buvau prieš kelis metus. Norinčioms „kažko” daugiau arba kitaip. Ieškančioms būdų ir priemonių pasijusti laiminga… Žinoma, beveik neturinčioms laiko skaityti knygų, nes kai jo atrandi - nuo nuovargio limpa akys.

Todėl knyga nedidelės apimties, lengvai skaitoma trijų draugių istorija, turinti koncentruotą žinią visoms moterims, sveiką dozę optimizmo ir lašą intrigos. Be to, man labai norėjosi parašyti mažą, bet dinamišką kūrinį, truputį primenantį vandens tėkmę. Nuo paprastos banalios draugių istorijos siužetas išbanguoja į plačią pokyčių jūrą. Štai tas platesnis savęs suvokimo kontekstas atrandamas knygos pabaigoje, man atrodo, ir yra esminis šio kūrinio terapinis elementas. Moterys dažnai žiūri į save vonios veidrodyje, tačiau reta gali save pamatyti plataus vandenyno peizaže. Žinoma, galima šią knygą perskaityti kaip lengvą pramoginio žanro kūrinį, tačiau aš raginčiau plaukymams gilesniuose savęs pažinimo vandenyse.

Dažniausiai ši knyga skaitoma kelis kartus - tą girdžiu iš atsiliepimų. Dar esu girdėjusi, kad ji skaitoma vienu dideliu gurkšniu, kartais taupant, lyg vandens lašus. Žodžiu, ji skaitoma - per trumpą laiką išleistas jau antrasis tiražas. Man, kaip autorei, didžiausias džiaugsmas ne dėl knygos kiekybės, o dėl to, kad ji daro moterims įtaką. Padrąsina, padeda apsispręsti arba permąstyti savo kasdienybės įpročius. Tai dažniausiai veda prie nedidelių, bet teigiamų pokyčių. Gaunu laiškų su asmeniniais skaitytojų prisipažinimais apie naujai atrastas veiklas, prasmes, žmones. Tokiais momentais jaučiuosi laiminga.

Esate ir tinklaraščio autorė. Ar pomėgį rašyti puoselėjote dar vaikystėje?

Taip. Septynerių rimavau eilėraščius. Trylikos buvau pradėjusi rašyti savo pirmąjį „romaną”, kuris nebuvo baigtas. Išsigandau kritikos. Daug rašau darbe, nes dirbu kūrybinėse industrijose. Prieš kelis metus beveik anonimiškai pradėjau rašyti tinklaraštį 7taskai.lt, kuris mano nuostabai tapo labai populiarus.

REKLAMA

Tai truputį gąsdina, bet ir motyvuoja tęsti. Niekada neabejojau žodžio galia, tačiau neturėdavau svajonės parašyti knygą. Beje, tai buvo fiziškai alinantis, tačiau fantastiškai malonus darbas. Ypatingai džiugina atradimų momentai. Kai rašydama randu atsakymus. Štai dabar jau pasvajoju, kad senatvėje, kai nereiks prižiūrėti anūkų, tik tą ir darysiu, kad rašysiu knygas. Reiškia - jau dabar turiu tartis su savo vaikais, kad pensijoje norėsiu turėti kūrybinių atostogų. (šypsosi)


Rašyti komentarą...
S
Sveikinimai
2018-05-06 10:58:27
Pranešti apie netinkamą komentarą
O kur vyras?
Atsakyti
-1

T
Tiek to
2018-05-06 13:21:24
Pranešti apie netinkamą komentarą
Jeigu ir pasiliko mergautinę pavardę, normaliai šeimai, o konkrečiai, vaikams, - reikalingas ir tėvas.
Atsakyti
0

K
Kam
2018-05-06 13:12:44
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tas vyras? Dabar madinga buti -aite.
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (3)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų