Sardinijos paplūdimiai – tarsi Karibų jūros pakrantė su europietišku prieskoniu. Asmeninio archyvo nuotraukos
Kai vilnietė Aušra Jasaitienė pirmą kartą pamatė iš visų pusių Viduržemio jūros skalaujamą Sardinijos salą, jai pasirodė, kad lėktuvas leidžiasi į patį pragarą.
Pažvelgusi į vėjyje plevenančią Sardinijos vėliavą, ant kurios puikuojasi keturi galvas raiščiais persirišę maurai, moteris nieko gero nesitikėjo. Tačiau nemažai kelionių patirties turinti Aušra žinojo, kad pirmasis įspūdis ne visada būna teisingas. Kita vertus, jei Sardinija būtų tokia, kokia atrodė iš viršaus, į ją nelėktų atostogauti viso pasaulio garsenybės.
Sužinojo, kas yra tikra siesta
Lėktuvas nusileido Sardinijoje beveik ketvirtą valandą dienos. Tačiau du suaugę žmonės ir mažametė jų dukra Gerda liko nevalgę iki septintos vakaro, nes atvyko per siestą.
„Nedirbo nė vienas restoranas, nė viena menkiausia kavinukė ar picerija. Buvome Graikijoje, tad žinojome, kas yra siesta, tačiau su tuo, ką patyrėme Sardinijoje, nėra ko lyginti. Bent jau tavernos ir barai Graikijoje visada dirbdavo. O štai Sardinijoje supratome, kad tokiu laiku negausime nieko padoraus, turėsime pasitenkinti „ Makdonaldo“ arba paplūdimio užkandinių siūlomu apetito nekeliančiu „šlamštamaisčiu“, – pirmaisiais įspūdžiais dalijosi Aušra.
Jasaičiams prireikė bent poros dienų, kol įsikalė į galvas, kad, norėdami skaniai ir gerai papietauti Sardinijoje, turi suspėti tai padaryti vėliausiai iki keturioliktos valandos. Tiesa, jei planuojant kelionę buvo nepašykštėta viešbučio kambariui su virtuve, tokiu atveju gali išgelbėti šaldytuvas su raviolių atsargomis.
Beje, anot Aušros, sardiniečiai siestos metu nemiega. Sardiniškoji siesta – tai laikas pabūti su šeima, draugais, sutvarkyti svarbius reikalus: „Nuo šešių visi pailsėję, susitvarkę ir vedini vaikučiais grįžta į savo darbo vietas, kur dirba iki dešimtos vakaro ir ilgiau. Todėl vakarais salos parduotuvėse ir restoranuose siaučiantys maži vaikai – dažnas vaizdelis".
Unikalūs akmens bokštai
Jasaičių šeima nesinaudojo kelionių agentūrų pasiūlymais, jie patys nusprendė apsistoti Algero mieste prie vakarinės pakrantės.
„Algeras – miestas, turintis seną ir turtingą istoriją. Pirmieji žmogaus veiklos pėdsakai jo apylinkėse aptinkami nuo IV tūkstantmečio pr.m.e. Visoje saloje galima pamatyti kūgio formos akmeninių pastatų, primenančių gynybinius bokštus, iškilusius ant aukščiausių Sardinijos kalvų. Saloje šie bokštai dygo klestint nuragų kultūrai, todėl taip ir buvo vadinami – nuragais, – pasakojo Aušra. – Kai kurie jų stovi ir šiandien, o vienas geriausiai išsilaikiusių – Nurage di Palvavera yra netoli Algero.“
Aušrą stebino, kad be jokios rišamosios medžiagos statyti bokštai iki šiol tvirtai stovi ant žemės. Kitose pasaulio šalyse jų nėra, o Sardinijoje – daugiau nei aštuoni tūkstančiai.
Algero mieste yra ką veikti
Įspūdingi Algero senamiesčio vartai – vieta, nuo kurios prasideda pažintis su miestu. Tuoj pat už jų atklydusius keliautojus pasitinka bastioninis Magdalietės fortas.
„Tokių bastioninių fortų senajame Algero mieste buvo ir daugiau. Magdalietės fortas naudojamas net ir XXI amžiuje, vasaros sezonu jis pavirsta nedideliu, tarp akmeninių sienų įspraustu teatru po atviru dangumi“, – pasakojo keliautoja.
Ties Magelano bastionu prasideda virtinė garsiausių Algero restoranų. Vienuose jų pilna žmonių, kituose – tuščia, todėl populiariausius ir geriausius nesunku atsirinkti. Bekeliaudami po Algerą palengva nė patys nepastebėdami Jasaičiai perėjo į Marko Polo kelią. Įlankos pradžioje pasimatė Sulio bokštas. Prie jo įsikūrusi jauki to paties pavadinimo aikštė – pagrindinė Algero miesto gyventojų susitikimų vieta.
Nedidelio uosto žavesys
Į šiaurę nuo Algero senamiesčio ankstyvos saulės šviesoje skendi nedidukas uostas. Jis tęsiasi iki populiariojo Lido paplūdimio. Iš čia išplaukia turistiniai laivai, čia bendroje draugijoje rymo prabangios jachtos ir lengvai siūbuojantys žvejų laiveliai. „Tai buvo mano mėgstamiausia rytinių pasivaikščiojimų vieta, čia aš pasitikdavau saulėtekį“, – sakė A. Jasaitienė.
Gyviausias uostas, pasak pašnekovės, vis dėlto būdavo vakare. Šalia jo einanti gatvė – pagrindinė arterija, jungianti Algero viešbučių rajoną, esantį palei paplūdimius, su senamiesčiu. Todėl vakarais jį okupuodavo jaunimas, o suoliukus užtūpdavo garsiai čiauškantys vietos senoliai.
Žavingi Sardinijos paplūdimiai
Pabuvę vos kelias dienas Jasaičiai suprato, kad Sardinijos paplūdimiai – didžiausias turistų traukos centras. „Dėl jų čia visi ir važiuoja. Sardinijos paplūdimiai – tai tarsi Karibų jūros pakrantė su europietišku prieskoniu. Tačiau net ir šioje vietoje neatskiriama paplūdimių detalė – aukštaūgiai juodaodžiai, vaikščiojantys nuo vieno paplūdimio galo į kitą ir siūlantys paplūdimio reikmenų, afrikietiškų, o gal sardiniškų suvenyrų. Paskui juos dar prakulniuodavo nebe tokie įkyrūs azijiečiai, bandydami įsiūlyti masažo paslaugas“, – pasakojo Aušra.
Jūros vanduo, pasak moters, Sardinijos karštyje – tikra atgaiva. Šiek tiek vėsesnis nei jie tikėjosi, nes palei šiaurinę salos dalį prateka šalta jūros srovė. Tačiau mažoji Gerda mirkdavo vandenyje po kelias valandas.
„Ilgas, balto smėlio Algero paplūdimys prasideda už uosto ir beveik nenutrūkdamas tęsiasi septynis kilometrus iki pat Fertilijos. Jis padalytas į kelias dalis. Vienuose paplūdimiuose pastatyti gultai, yra skėčių, įrengti dušai, veikia užkandinės, kiti tokie, kokius juos sukūrė gamta. Tiesa, Algero paplūdimiai kasryt kruopščiai valomi, todėl šiukšlių čia nedaug, nors apie kitas vietas to negalėtum pasakyti“, – pastebėjo Aušra.
Rytais Jasaičiai dažniausiai eidavo į Lido paplūdimį, nes jis buvo arčiausiai – vos perėjus gatvę. Bet mėgstamiausias buvo Maria Pie, esantis gerokai toliau, pasislėpęs aukštaūgių spygliuočių priedangoje, į šiaurę nuo miesto.
Nijolė Baronienė
