Aišku, kai kas pamini Ispaniją, visiškai natūralu, kad į galvą greičiau ateis Maljorkos paplūdimiai, Barselonos architektūra ar Madrido klubai. Visgi, ne vienai dešimčiai tūkstančių studentų iš viso pasaulio Ispanija liks visų pirma Salamanka – miestas Ispanijos centrinėje dalyje, Kastilijos ir Leono regione, kurį apibūdinti ispaniškai užtektų vieno žodžio: intenso. Man pačiai Salamankoje teko pagyventi vienerius akademinius metus. Ką galiu pasakyti? Uch. Intensyvu, tikrai, rašo kelioniumanija.lt.
Katedros, universitetai, aikštės ir kiti fotoaparato baterijos priešai
Prieš nusakant neoficialų Salamankos smagumą, pradėti pasakojimą apie šį miestą tiesiog privalau šitaip: WOW. Siauros šviesių akmenų plytų pastatų supamos gatvelės, visos vedančios į pagrindinę miesto aikštę (isp. plaza mayor), kurioje jau traukiesi fotoaparatą ir spragsi dieną ar naktį. Ne veltui ši aikštė pačių ispanų – t.y. ne tik vietinių salamantinų – vadinama viena įspūdingiausių šalies aikščių. Sakau visiškai sąžiningai – net ir pagrindinės Madrido aikštės nusileidžia Salamankos centrui (tad, jei planuojate kelionę, geriau vykite į Salamanką po Madrido, išvengsite nusivylimo).
Vienas įdomiausių renginių šioje Salamankos aikštėje – ir pačiame mieste – yra la noche vieja universitaria: „studentiški“ nauji metai, kai, gruodžio pirmoje pusėje į Salamanką suvažiuoja tūkstančiai studentų ir šiaip jaunimo iš visos šalies tiesiog paankstintai švęsti Naujuosius metus. Kas dedasi Salamankoje, kuri turi tik per šimtą tūkstančių gyventojų, į ją vienu metu suplūdus šitiek jaunų žmonių?
Kiek atsimenu pati, judėti gatvėmis buvo sunku, o matyti jaunimą, pasidabinusį kalėdinėmis kepuraitėmis, besiropščiančius ant įvairiausių aukštesnių kalėdinių ir ne kalėdinių objektų greit nebebuvo nuostaba. Gėrimai ir apsikabinimai gatvėse, daug juoko ir šypsenų: gal ir nieko tradicija?
Be pačios aikštės ir joje rečiau ar dažniau vykstančių renginių, Salamanka garsėja savo dviem katedromis: Naująja ir Senąja (keistoki pavadinimai, kai „naujoji“ pradėta statysi XX amžiaus pradžioje). Abi, tarytum susipynusios į vieną, amą atima savo mauriška architektūra, detalių gausa, bokštelių forma, ir – mano atveju – kad jas vis išvysdavau išėjusi iš vieno savo fakultetų.
Čia, štai, pereisiu prie kitų objektų, kurių nepaminėti tiesiog negaliu: paties Salamankos universiteto pastatų. Turiu prisipažinti, pirmąsias savo viešnagės Salamankoje dienas tuos pastatus maišiau su bažnyčiomis, o vėliau, sužinojusi, kad čia ir bus mano universitetas, iškart pradėjau su tokia vos juntama arogancija žiūrėti į tuos, kas to fakto nežinojo. Kalbant rimčiau, kiekvieną dieną, išeidama iš bet kokio universiteto pastato, ir atsisukdama atgal vis aiktelėdavau. Kaip žmogui, atvykusiam čia pagal mainų programą (tuo metu) ne iš Europos, net nesitikėdavo, kad, štai, ir aš, kaip kiti draugai, studijuojantys Europoje, vaikštau sau kasdien į tokius gražius ir senus universiteto pastatus. Kaip tokios romantikos supama sugebėdavau susikaupti – nežinia.
Naktinė Salamanka arba...pagrindinė Salamanka
Taigi, aš Salamankoje atsidūriau tarpuniversitetinių mainų programos metu, ir... buvau, oi, ne viena. Atrodo, pusė miesto kalba visokiausiomis kalbomis: vien keletas tūkstančių europiečių studentų, atvykusių pagal Erasmus programą, grupės iš Australijos, studentai iš Pietų Amerikos, įvairiausių Azijos šalių, ir velniai žino kokių programėlių, kaip kad buvau aš. Matote, Salamanka garsėja savo „tradicine“ ispanų kalba, t.y., tokiu, sakykime, taisyklingu, „kaip per nacionalines žinias“, akcentu. Aišku, likę Ispanijos regionai turi visišką teisę prieštarauti ir sakyti, kad jų tarmė ne ką blogesnė, ir blogesnė tikrai nėra, tik gal kiek painesnė ispanų kalbą studijuojantiems žmonės, tik tiek.
Bet, kai didžioji miesto dalis yra studentai, jiems čia, paprastai sakant, tikrai gerai. Savaitėje nėra nė vieno vakaro, kad kažkas nevyktų: sekmadienį pigesnis alus viename bare, pirmadienį – įvairios akcijos studentams kitame, ir taip ta savaitė tęsiasi. Įdomiausia tai, kad, nors ir nebūdama tokia didelė, Salamankos centrinė dalis dar neoficialiai suskaidyta į kelis kvartalėlius. Vienas jų – tai skverelis, kurį supa indie rock‘o ir kiek sunkesnės muzikos barai (ir klubai, kur pagal gerą rokenrolą pasišokti ateini kokią ketvirtą ryto). Kitos gatvės dalis yra, kaip sakydavom, „amerikieški barai“, su populiaresne muzika ir, gi tikrai, daugiau amerikiečių studentų, dar kiti barai pritraukdavo daugiau ispanų jaunimą, na, o keli barai sukviesdavo visus europiečius ir ne tik savo akcijiniais erasmus vakarais, kuriems net ir, rodytųsi, nepatogus laikas, kaip trečiadienio vakaras, nesutrukdydavo. Ką tekdavo kokiems aštuoniasdešimt procentų Salamankos universitetų dėstytojų stebėti ketvirtadienio rytais – geriau ir negalvoti...
Jaukus miestukas, kurio naktį miegančio nematysi
Rašau štai apie Salamanką ir užplūsta nostalgija. Iškyla prieš akis abi katedros su visais prieš ją ant žolės sukritusiais besiilsinčiais studentais, iškyla naktinės pagrindinės aikštės vaizdai, kur tiek naktų yra susitikta su draugais („po pagrindiniu įėjimu“), ir viena pagrindinių Salamankos gatvelių, kuria kasdien iš paskaitų ar susibūrimų su draugais pėdindavau namo. Ar tebebūtų, vėl čia atvykus, WOW įspūdis? Tikrai taip. Kad jis toks būtų, net nostalgijos nereikia.
Justina Poškevičiūtė
