Psichologė pataria sunkią akimirką ieškoti pagalbos ir turėti tikslą

Skaityk lengvai

Vienas didžiausių žmogui tenkančių išbandymų yra žinia apie sunkią ligą, kuria serga jis pats arba artimasis. Kaip nepalūžti, kaip išgyventi neviltį, nerimą dėl ateities, kaip padėti sau ir savo artimiesiems? 

Patarimais sutiko pasidalyti VšĮ „Šeimos santykių institute“ ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninėje dirbanti medicinos psichologė Agnė Garmuvienė. Ji Lietuvos sveikatos mokslų universitete baigė magistrantūros studijas, įgijo onkopsichologijos specializaciją. Psichologė dalyvauja Europos Sąjungos lėšomis finansuojamame projekte „Psichologinės ir socialinės pagalbos teikimas onkologinėmis ligomis sergantiems asmenims“, kurio tikslas – teikti nemokamą psichologinę pagalbą atokesnių regionų gyventojams, kuriems nustatoma onkologinė liga. 

Kokius psichologinius sunkumus išgyvena žmonės, sužinoję apie sunkią ligą, netekę artimo žmogaus ar ištikus panašiam dideliam sukrėtimui? 

Dirbu ne tik su onkologiniais ligoniais, bet ir su pacientais, išgyvenusiais insultą, netektį, skyrybas, kurios taip pat prilyginamos gedului, tad galiu patvirtinti, kad tokiais atvejais kiekvienas žmogus išgyvena tam tikras psichologines stadijas. Pirmiausia, ypač jei tai įvyksta netikėtai, žmogų ištinka šokas, jis nenori pripažinti, kad tai, kas įvyko, yra tiesa. Paskui atsiranda pyktis, baimė, nerimas, vėliau prasideda derybos su liga, žmogus pasižada ką nors daryti, kad pasveiktų. Kai žmogus turi tikslą, dėl ko sveikti, stengtis, jis ima emociškai, psichologiškai sveikti. 

REKLAMA

Ar daug kas priklauso ir nuo žmogaus charakterio, temperamento? 

Žinoma, pavyzdžiui, netikėtai netekę artimo žmogaus vieni palūžta – ir emociškai, ir fiziškai, o kiti pradeda veikti labai racionaliai, ima organizuoti darbus. Vis dėlto net ir tada, kai įsijungia racionalus protas, emocijos niekur nedingsta, vėliau jos vis tiek grįžta. 

Kaip žmogui rasti jėgų visa tai išgyventi? Ką jūs pacientams patariate? 

Kiekvienam padeda skirtingi dalykai, bet pirmiausia vertinu, kas žmogui tą akimirką aktualiausia. Pavyzdžiui, jei žmogus absoliučiai nežino, ką daryti, jaučiasi visiškai subyrėjęs, būtina mažinti jo patiriamą stresą ir nerimą. Tada daugeliui padeda raminantys kvėpavimo pratimai, mėgstama veikla, pasivaikščiojimas, buvimas gryname ore, geras filmas. Nors neramios mintys nesitraukia, jos vis tiek lieka fone, bet užsiimant tokiomis veiklomis galima jas truputėlį sušvelninti ir nuo jų šiek tiek nukreipti dėmesį. 

Žinoma, labai svarbu kreiptis į specialistus, gydytojus, pabandyti išsiaiškinti visus didžiausią nerimą keliančius klausimus. Svarbu nebūti vieniems, neužsidaryti savyje. Jeigu yra palaikanti artima aplinka, reikia kalbėtis ir nebijoti sakyti tai, ką jaučiame. Artimieji ir draugai dažnai nežino, kaip bendrauti su sergančiuoju ar nelaimės ištiktu žmogumi, žiūri į jį gailesčio pilnomis akimis, o tai dažnai vargina ir erzina. Stiprų stresą, nerimą ar sunkią ligos diagnozę išgirdusio žmogaus vertėtų pasiteirauti, ko jis pats tikisi iš artimos aplinkos, kaip norėtų, kad su juo bendrautų. Artimieji tokioje situacijoje atsidūrusį žmogų turėtų priimti empatiškai, su visomis jo emocijomis, ir kartu ieškoti specialistų pagalbos. 

Kam skiriamas universalus dizainas?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Turintiems judėjimo negalią
Turintiems bet kokią negalią
Visiems
BALSUOTI
REZULTATAI
Kam skiriamas universalus dizainas?
Turintiems judėjimo negalią
13.9%
Turintiems bet kokią negalią
20.5%
Visiems
65.6%

REKLAMA

Ar užtenka suprantančių ir palaikančių artimųjų, ar vertėtų kreiptis į psichologą ar kitą specialistą? 

Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti greičiau stotis ant kojų, įveikti sunkiausius etapus. Konsultuoju labai įvairius žmones, ir netgi tie, kurie tvirtina, kad jiems užtenka artimųjų palaikymo ir jiems nereikia kreiptis į specialistą, vėliau labai džiaugiasi sulaukę specialisto pagalbos. Vis dėlto dažnai tokiais atvejais žmogus ne viską pasakoja artimiesiems, nes nori juos apsaugoti, o bendraudamas su specialistu gali išsakyti absoliučiai visas emocijas. Gali net išlieti ant artimųjų kylantį pyktį, nes artimieji dažnai persistengia ir žmogus pervargsta nuo perdėto jų rūpesčio. Patys pacientai sako, kad atėję pas specialistą jie turi erdvę ir laiką sau, gali išsikalbėti, nesprausti savęs į rėmus, nes specialistas yra nešališkas žmogus, kuris jį gali priimti su visu jo tuo metu turimu emociniu bagažu. Jei žmogus linkęs į gilias depresines nuotaikas, niekaip negali įveikti nerimo, gali prireikti ir kompleksinio gydymo taikant medikamentus. 

Ką daryti, kai žmogus psichologu nepasitiki, abejoja, kad ką nors gali patarti žmogus, kuris neturi panašios patirties? 

Mano praktikoje tokio atvejo nebuvo, bet gali taip atsitikti, kad pacientas nejaučia specialisto empatijos, buvimo kartu su juo sunkią akimirką. Nepasitikėjimo specialistu priežastys gali būti įvairios – žmogui gali nepatikti jo asmenybė, išvaizda, asmeninės savybės, gali erzinti balsas, kalbėjimo tonas. Jeigu taip nutinka, reikėtų neišsigąsti ir bandyti ieškoti specialisto, kuriuo jis galėtų pasitikėti. 

Susidūrę su sunkumais kai kurie žmonės linkę užsisklęsti savyje, bijo pasakoti apie savo išgyvenimus, nenori skaudinti artimųjų. 

Ir man yra tekę susidurti su tuo, kad žmonės nuo savo vaikų ar senų tėvų slepia, kad jie, pavyzdžiui, serga onkologine liga. Onkologinės ligos gydymas trunka labai ilgai, vidutiniškai 8 mėnesius. Per tą laiką vaikai tikrai patys supranta, kad kažkas atsitiko, nes mato, kad mama ar tėtis yra ne toks aktyvus kaip anksčiau, atsiranda šalutinių poveikių – pykinimas, plaukų slinkimas, nuovargis, mieguistumas, nenoras kalbėtis, nerimas, baimė, depresyvios nuotaikos. Todėl reikėtų įsivertinti, kas kelia didesnį nerimą ir įtampą – ar kalbėjimas apie ligą, ar jos slėpimas. Manau, atviras pokalbis padeda įveikti įtampą, nerimą, nežinomybę. 

REKLAMA

Pabrėžiate artimųjų dėmesio svarbą, o ką daryti vienišiems žmonėms, kurie neturi su kuo pasikalbėti? 

Man yra tekę dirbti su vienišais žmonėmis, ir jie visada sako, kad pokalbis su psichologu bent kartą per savaitę labai prablaško ir kaskart suteikia vilties, kad krizę galima įveikti. Todėl tokiems žmonėms ypač reikėtų psichologo ar psichoterapeuto pagalbos. Siūloma daug nemokamos pagalbos, nemokamų telefono linijų, vyksta nemažai grupinių terapijų, kur renkasi panašaus likimo žmonės, galintys pasidalyti kylančiais sunkumais. 

Ar visiems padeda bendravimas su panašaus likimo žmonėmis? 

Vienareikšmio atsakymo nėra. Vieniems labai padeda, o kitiems kelia dar didesnių iššūkių, nes kartais žmogus labai susitapatina su kito sergančiojo situacija ir, ypač netekties atveju, pradeda bijoti, kad su juo atsitiks tas pat, netenka vilties pasveikti. Terapinių grupių organizatoriai prieš pradėdami darbą individualiai kalbasi su būsimaisiais dalyviais, su kiekvienu aptaria, ar grupinė terapija jam tinkama, ko galima tikėtis. Tada pats žmogus priima sprendimą, ar nori dalyvauti. 

Ar sunkiai sergantis žmogus turėtų žinoti tikslią savo diagnozę? Dažnai ligoniai ar jų artimieji ieško informacijos internete ir prisigalvoja pačių baisiausių scenarijų. 

Pirmiausia pacientams ir jų šeimos nariams patariu to nedaryti, nes, kaip ir pati ne kartą esu susidūrusi, informacijos paieškos internete dažniausiai nuveda į blogiausią išeitį ir netgi nurodo netikėtą mirtį. Be to, pacientai pasakoja, kad po ilgo naršymo informacija apie ligą juos tiesiog persekioja, ir tada atsiranda dvigubas nuovargis bei nerimas. Tai, ar žmogui reikia žinoti, kiek jam liko gyventi, ar ne, manau, yra labai individualu – vieni nori žinoti, kiti ne. Vis dėlto mano patirtis bendraujant su pacientais rodo, kad žmogus dažniausiai intuityviai jaučia, kada artėja diena, kai tenka atsisveikinti su pasauliu. 

Ligos diagnozė tikriausiai nėra mirties nuosprendis, visada reikia turėti vilties? 

Šiandien onkologinės ligos diagnozė tikrai nėra mirties nuosprendis. Aš netgi interpretuočiau, kad diagnozė yra Dievo kvietimas žmogui pasižiūrėti į savo vidų, įvertinti savo vertybes, daryti savyje pokytį, nes liga dažniausiai atsiranda tada, kai yra disharmonija tarp minčių, emocijų ir kūno. 

REKLAMA

Dažnai žmonės, patyrę netektį, išgirdę sunkios ligos diagnozę, ištikti negalios, sako, kad tada supranta, jog svarbiausios vertybės yra sveikata, šeima, tikėjimas. 

Galiu patvirtinti, kad daugelis tokią minutę atsisuka į šias universalias vertybes, atranda tikėjimą. Pastebėjau, kad ne vienas tokiu metu pradeda galvoti apie savirealizaciją, ir ne dėl pinigų, atvirkščiai – dažnai jauno žmogaus pasirinkimus lemia finansiniai išskaičiavimai, neretai žmogus paaukoja savo svajonę ir renkasi prestižinį, gerai apmokamą darbą. Kai išgirsta sunkios ligos diagnozę, vaizdingai tariant, kai pradeda už nugaros jausti alsuojančią mirtį ir nebeturi ko prarasti, žmogus dažnai tampa atviresnis, sako, ką jaučia, ir imasi daryti tai, kas jį džiugina. Tada ir sveikimo procesas tampa daug lengvesnis, greitesnis, tai dažnai lemia ir laimingą pabaigą, pasveikimą. 

Sukurta nemažai filmų, kuriuose herojus, išgirdęs mirtiną diagnozę, nusprendžia įgyvendinti savo svajones, o vėliau sužino, kad pasveiko. 

Manau, kad filmai kuriami remiantis gyvenimiškomis istorijomis. Su panašiomis pati ne kartą susidūriau. Kai veiki tai, kas tau patinka, kai įgyvendini savo užmirštas svajones, imi jaustis emociškai geriau, o tai padeda sveikti. 

Sakoma, kad įveikti skausmą ir netektį, kad ir kaip paradoksalu, padeda ir humoras, juokas. 

Mokslo jau yra įrodyta, kad juokas gydo. Viskas priklauso nuo paties žmogaus – vieni linkę užsidaryti kambaryje ir pasižiūrėti kuo daugiau komedijų, kitus gydančiai veikia rami muzika ar dar kas nors. Vis dėlto dažnai pacientams patariu grįžus namo įsijungti gerą komediją ir tiesiog pailsėti, nieko nedaryti. Sunkią ligą besigydantis žmogus ne tik stengiasi pažinti save kaip asmenybę, suprasti savo emocijas, bet ir bando keisti kasdienius įpročius, maisto racioną, taigi jam tenka dvigubas krūvis. Tada pasiekiamas kritinis taškas, kai žmogus būna pavargęs absoliučiai nuo visko, jis tarsi įkrenta į duobę. Tokią akimirką labai svarbu kuo ramiau išbūti ir, atsispyrus į dugną, stengtis vėl kilti.

Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų