• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mirties tema šiuolaikinėje visuomenėje neretai tampa tabu – vengiame apie tai kalbėti, nors puikiai suprantame, kad tai yra natūrali gyvenimo dalis. Tačiau ar mūsų protėvių požiūris buvo kitoks?

GALERIJA (7)

Mirties tema šiuolaikinėje visuomenėje neretai tampa tabu – vengiame apie tai kalbėti, nors puikiai suprantame, kad tai yra natūrali gyvenimo dalis. Tačiau ar mūsų protėvių požiūris buvo kitoks?

REKLAMA

Pasak rašytojos, energetinių praktikų ir intuicijos mokymų vadovės Elės Soul (tikrasis vardas – Eglė Gleščinskienė), mūsų senoliai su mirtimi sugyveno kur kas geriau ir natūraliau.

Kaip pasikeitė santykis su mirtimi?

Šiuolaikinis ir ankstesnis santykis su mirtimi buvo skirtingi. Anksčiau žmogus dažniausiai mirdavo savo namuose, apsuptas pačių sau artimiausių žmonių, kurie jį palydėdavo į anapusybę.

REKLAMA
REKLAMA

Seniau mirusieji įprastai nebuvo šarvojami laidojimo namuose ar gėlėmis apipiltose atsisveikinimo salėse – šarvojimas dažniausiai vykdavo jų pačių namuose, o atsisveikinti suplūsdavo visas kaimas.

REKLAMA

„Mirtis anuomet nebuvo paslaptis, todėl ir vaikai nuo mažens matė, kad ji yra gyvenimo dalis“, – pastebi E. Soul.

Pašnekovė sako, kad išėję anapilin niekada nebūdavo išbraukiami iš savo šeimos, o rudenį, kai jau nuimtas derlius, senovės lietuviai švęsdavo Ilges – vaišindavo vėles, palikdami joms maisto, nuliedami pirmus gėrimo lašus, taip atiduodami pagarbą ir duoklę.

REKLAMA
REKLAMA

„Vėliau Ilgių vietą užėmė Vėlinės, bet žmonės dar ilgai tikėjo, kad šiomis dienomis išėjusieji sugrįžta aplankyti savo namų“, – priduria pašnekovė.

Šiandien mirtis atrodo kitaip nei anuomet. E. Soul atvirai sako – šiandien ji iš namų persikėlė į ligonines, laidojimo namus, taip paversdama ją svetimesne ir baisesne, nei ji atrodė mūsų senoliams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Manau, kad iš senolių galime pasimokyti paprastumo: išėjusįjį prisiminti kaip šeimos narį, kuris tiesiog yra kitur“, – sako ji.

Kodėl po Vėlinių vis dar jaučiame ryšį?

Nors didysis Vėlinių laikotarpis jau praėjo, daugelis tarsi tebejaučia jo tęsinį. Tikima, kad laikotarpiu aplink Vėlines ryšys su anapusiniu pasauliu sustiprėja – tai sako jaučianti ir E. Soul.

REKLAMA

Viena vertus, kaip sako pašnekovė, šiuo metu ima rimti gamta: sutrumpėja dienos, medžiai lieka be lapų, viskas ima gręžtis labiau į vidų. Taip, tarsi diktuojamas gamtos, pats žmogus, noromis ar ne, ima daugiau pasinerti į save, prisiminimus, kurie sutelkti į tuos, kurių nebėra šalia.

Kita vertus, ši riba suplonėja ir dėl mūsų pačių skiriamo dėmesio mirusiesiems – aplankome artimųjų kapus, jų atminimui ir pagerbimui uždegame žvakelę, prisimename juos mintyse ir savo kalbose:

REKLAMA

„Šis bendras atminimas tarsi atveria duris. Todėl šiomis savaitėmis žmonės dažniau sapnuoja artimuosius, jaučia jų buvimą, pastebi ženklų.“

Energetinių praktikų ir intuicijos mokymų vadovė pripažįsta, kad visada artėjant Vėlinėms sulaukia daugiau laiškų apie tokias patirtis – mirusiųjų aplankymus sapnuose ar jaučiamą jų buvimą šalia, nors jų ir nebėra. Tokia patirtis nėra reta ir neturėtų gąsdinti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Mirusiųjų bijoti nereikia. Užtenka uždegti žvakę namuose, kelias minutes pabūti tyloje ir mintyse pasikalbėti su tuo, kurio ilgitės“, – pataria E. Soul.

Kaip palengvinti netektį ir išmokti paleisti?

Ir su mirties tema, ir su pačia netektimi, jos paliekamu skausmu kiekvienas tvarkomės skirtingai. Pašnekovė sako – kiekvienas gedime savaip ir tai yra procesas, kurio nereikia skubinti. Kita vertus, kartais atsiranda dalykų, kurie gedulą apsunkina. Ji išskiria šiuos:

REKLAMA
  • Kaltės jausmas: „nespėjau, nepasakiau, neatvažiavau“;
  • Neišsakyti žodžiai ir neužbaigti reikalai;
  • Išėjusiojo laikymas gedulu: metų metus kasdien verkiama, niekas neliečiama mirusiojo kambaryje, gyvenama taip, tarsi gyvenimas būtų sustojęs kartu su mirusiojo.

„Iš savo darbo su žmonėmis matau, kad toks laikymas sunkus abiem pusėms. Išėjusiajam sunkiau keliauti toliau, o mums sunkiau gyventi čia“, – priduria ji.

REKLAMA

Paklausta, kaip paleisti skausmą ir gedulą, E. Soul sako – tai galime daryti toliau mylėdami ir prisimindami. Ir psichologai jau ilgą laiką kalba apie tęstinius ryšius, t. y. kad ryšys su mirusiuoju pasikeičia, tačiau nenutrūksta.

„Padeda paprasti dalykai. Pasakyti tai, ko nespėjote, garsiai arba parašius laišką. Padėkoti už tai, ką šis žmogus jums davė. Leisti sau verkti, o tada palinkėti jam šviesos jo kelyje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir nelikti su skausmu vienam: kalbėtis su artimaisiais, o kai labai sunku, kreiptis į specialistą“, – patarė pašnekovė.

Visos šios temos E. Soul visiškai nėra svetimos – tai įrašyta ir į jos knygą „Mirties laikas arba 8 minutės“ nugulusiuose žodžiuose.

Ji pasakoja, kad knygoje autentiškai sugulė patirtis, sukaupta dirbant su žmonėmis, ir jautrus požiūris į žmones, kuriuos skiria gyvenimo upės srovė.

REKLAMA

„Mylimieji, atskirti gyvenimo upės srovės,

žvelgia vienas į kitą iš skirtingų upės krantų.

Jaučia vienas kitą ir gali pasiekti

savo Dvasios šviesa.

Vien stipri upės srovė sulaiko juos nuo

žingsnių į Amžinybę vardan buvimo kartu…“ – jautria citata dalijasi rašytoja, kosmoenergetika.lt įkūrėja E. Soul.

Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę

Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų