Neuropsichologė Roberta Daini iš Milano-Bikokos universiteto pabrėžia, kad tai – dažnas reiškinys.
„Mums gali pasirodyti, kad atpažinti žmogų yra paprasta, nes tai vyksta automatiškai. Tačiau iš tikrųjų procesas labai sudėtingas“, – sako ji.
Kodėl smegenims taip sunku atskirti veidus
Pasak mokslininkų, smegenims veidus atpažinti yra sunkiau nei daiktus, nes jie labai panašūs tarpusavyje, rašo vice.com.
R. Daini paaiškina, kad smegenys veidus suvokia „holistiniu, globaliu ir konfigūriniu“ būdu – kitaip tariant, atskiriami smulkūs skirtumai, tokie kaip akių ar lūpų forma. Tai procesas, kurio mokomasi nuo pat gimimo, tačiau žmonių gebėjimai šioje srityje labai skiriasi.
„Kaip ir bet kuris kognityvinis gebėjimas, jis pasireiškia skirtingai: vieni labai gabūs, kiti mažiau, o dauguma – vidutiniškai“, – teigia mokslininkė.
Nuo „super atpažintojų“ iki „veidų aklumo“
Viename veidų atpažinimo gebėjimų spektro gale – vadinamieji „super atpažintojai“, beveik niekada nepamirštantys veidų. Kitame – būklė vadinama prosopagnozija, dar vadinama „veidų aklumu“.
Moksliniai duomenys rodo, kad įgimta prosopagnozija gali pasireikšti 2–2,5 proc. žmonių, tačiau ji gali būti įgyta ir, pavyzdžiui, po smegenų traumos.
Svarbu suprasti, kad sunkumai įsimenant veidus nebūtinai reiškia, kad turite prosopagnoziją. Tai platus spektras – nuo lengvų iki itin sunkių atvejų.
Dažniausi sunkumai susiję su retai matomais žmonėmis arba su pažįstamais, kurie netikėtai atsiranda neįprastoje aplinkoje. Sudėtingesniais atvejais žmonės neatpažįsta net artimųjų ar savęs veidrodyje, o filmų personažai tampa nebeatskiriami.
Tiesa, mokslininkė taip pat pabrėžia, kad turint didelių sunkumų atpažinti veidus – „treniruotės“ tikriausiai nepadės įgusti: nors nuolat matome veidus, smegenys šio įgūdžio neišlavina per praktiką.
„Manoma, kad gebėjimas arba negebėjimas atpažinti veidų yra iš esmės užkoduotas žmogaus genuose“, – aiškina R. Daini.
Nepaisant to, kai kurie žmonės išmoksta šio įgūdžio stoką kompensuoti – jie remiasi žmonių balsu, eisena, laikysena ar šukuosena, kad juos atpažintų.
„Pažįstu žmogų, kuris akivaizdžiai turi įgimtą prosopagnoziją, bet puikiai prisitaikė. Jam tai niekada netapo rimta problema“, – pasakoja mokslininkė.
Kasdienio gyvenimo sunkumai
Ne visi gali taip lengvai kompensuoti veidų atpažinimo negebėjimą. Viena R. Daini pacientė – mokytoja – mokinius atpažindavo tik pagal jų sėdėjimo vietą klasėje.
Kai mokykla įvedė tvarką, kad mokiniai turi keisti vietas kiekvieną savaitę, moteris nebesugebėjo dirbti ir buvo smerkiama administracijos. Galiausiai ji net turėjo palikti darbą.
R. Daini teigia, kad jei sunkumai kartojasi nuolat, verta atlikti testą, kuris įvertina jūsų veidų atpažinimo gebėjimus. Tai padeda gauti realią diagnozę ir priemonių kasdieniam gyvenimui palengvinti. Tačiau jei sunkumai nedaro esminės įtakos gyvenimui, testuotis nebūtina.
Naujos tyrimų kryptys
Yra eksperimentinių tyrimų, rodančių, kad hormonas oksitocinas gali pagerinti veidų atpažinimą. Tačiau tai tik ankstyvos stadijos bandymai, todėl apie praktinį taikymą kalbėti dar anksti.
R. Daini pabrėžia, kad svarbiausia – šviesti visuomenę. Vaikai, turintys prosopagnoziją, dažnai klaidingai laikomi turintys autizmo spektro sutrikimą.
„Vaikas gali nežiūrėti kitiems į akis ne todėl, kad turi sutrikimą, o todėl, kad jo smegenims tai tiesiog nėra informatyvu“, – teigia ji.
Dėl to kai kuriems vaikams gali būti suteikta netiksli diagnozė, lydinti juos visą likusį gyvenimą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
