Oksanai gyvenimas nepašykštėjo įvairių iššūkių, kaip pati sako, ligų turi tiek, kad galėtų jomis pasidalinti su dar aštuoniais žmonėmis. O dabar galimai skaičiuoja savo paskutines dienas šioje Žemėje.
Moteris vardija, kad turbūt kasmet vis prisideda po ligą – ji serga lėtiniu pankreatitu, skrandžio ir žarnyno ligomis, yra prasidėjusi abiejų akių tinklainių degeneracija. Prieš metus Oksanai atsinaujino liposarkoma – šįkart kojoje, tad liga pasodino į neįgaliojo vežimėlį.
Lyg to būtų maža, dabar gydytojai pilve mato du didelius darinius: vieną 7, kitą beveik 6 centimetrų dydžio.
„Niekas tiksliai nežino, kas ten yra – vieni sako, kad viena, kiti – kita. Tik atvėrę pilvo ertmę jie pamatys, kas ten iš tiesų yra“, – sako ji.
Gyvenimas, žinant mirties datą
Tai bus jau 11 operacija, tad visas procesas, kas po ko vyksta, jau ne naujiena. Ji jau nebesuskaičiuoja, kiek laiko per savo gyvenimą yra praleidusi ligoninėse – mėnesių mėnesiais. Tik šįkart operacija kitokia, gydytojai duoda tik 30 proc. tikimybę, kad ji praeis sėkmingai:
„Gydytojai, įvertinę tai, kad bus jau 11 operacija ir mano dabartinę būklę, pasakė, kad reikės operuoti – davė 30 proc., kad pasiseks. Paklausiau gydytojos: „O ką man daryti?“. Gydytoja pasakė, kad galiu nesioperuoti, bet kitas klausimas – koks šansas, kad galėsiu gyventi toliau?
Sako, vis tiek teks operuotis, atveš jau su priepuoliu, tik klausimas, ar dar spės atvežti. Kitu atveju gali būti taip, kad greitoji jau nebesuspės.“
Oksana atsidavė į medikų rankas, tačiau pati artėjančios operacijos bijo, ko gero, mažiau nei medikai.
„Aš juos vis raminau, nuteikinėjau linksmai – aš jau viską žinau, man tai bus 11 operacija, aš puikiai žinau, kaip viskas vyksta, per gyvenimą esu ištvėrusi daug skausmo, kuris siekė 10 balų.
Pasakiau, kad aš nebijau skausmo, galiu iškentėti viską, aš sutinku. Jiems tai bus mokymasis, jie – profesionalai, todėl atsiduodu į jų rankas. Aš juos vis raminau ir tik kai padėjo ragelį aš supratau, kad man yra duotos kelios dienos gyventi“, – pasakojo ji.
Prisijaukinti mirtį
Apie mirtį Oksana kalba be jaudulio, su ramuma balse – nėra ko bijoti to, kas neišvengiamai laukia kiekvieno. Apie mirtį yra galvojusi ne kartą, tad ir lemtingos dienos laukia be jaudulio:
„Užmigti narkozės metu yra pati lengviausia mirtis. Aš labiau bijau, jeigu viskas gerai, jeigu prabusiu, kas laukia po to. Aš bijau skausmo, kuris laukia po to. O visa kita aš žinau.
Aš puikiai žinau, ką reiškia gyventi su skausmu, kai žinai, kad skausmas bus po savaitės, dviejų, deja, jis bus ir po trijų. Jis niekur nedings.“
Oksana ne vieną kartą žvelgė mirčiai į akis, tad prisijaukino ją tarsi seserį: „Kiekvienas mirsime – visi, nė vienas neliks šioje Žemėje amžinai. Vieni mirs šiandien, vieni žinos savo mirties datą, kiti nežinos, bet vis tiek iškeliausime.
Kai supranti, kad vis tiek iškeliausi, prisijaukini mirtį kaip savo seserį ir lauki jos su džiaugsmu, su meile. Aš žinau, kad sergu, kenčiu labai didelius skausmus, man skauda ir žinau, kad man niekas naujos kojos neįdės, naujos kasos neįdės, neįdės ir naujo žarnyno. Aš silpnai matau, turiu abiejų akių tinklainės degeneraciją, regėjimas silpsta – kažkada aš apaksiu, man naujų akių niekas neįdės.
Kuo toliau, tuo labiau ligos progresuos, skausmas didės. Aš žinau, kad išėjus ten man neskaudės. Ten nebus karo, žmonių neapykantos, pavydo, žiaurių žmonių, kurių dabar tiek daug. Mes neturime bijoti mirties, mums reikia bijoti vienas kito.“
Tik pastaruoju metu aplanko keisti sapnai – vieną naktį Oksana pasakojo sapnavusi, kaip pas ją ateina jau miręs senelis, duoda ranką ir ištaria: „Einam“. Kitame sapne visas pasaulis skendėjo pilkumoje.
Paskutinės užduotys
Išgirdusi žinią, kad tai gali būti paskutiniosios gyvenimo dienos, ne vienam artimam žmogui ji uždavė klausimą: ką žmogus darytų? Pirktų, leistų, valgytų tai, ką nori, ar ramiai lauktų to, kas yra neišvengiama?
Ilgus metus dėl lėtinio pankreatito Oksana gali maitintis tik prėsku, lengvu maistu – košėmis be druskos ir prieskonių, nes kasa neturi lipazės, todėl nevirškinamas riebus maistas.
Kaip pati sako, jau pamiršo įprasto maisto skonį, tad vieną dieną sėdėdama pagalvojo – kaip norėtų torto, kurio nevalgė tiek metų! Tačiau atvykusi į parduotuvę su galimybe rinktis, ką tik nori, suprato: esmė slypi visai ne skanesniame kąsnelyje.
„Ką darytų žmogus, kuris žinotų savo mirties valandą? Nieko. Aš būnu su tais, kuriuos myliu, stengiuosi atlikti darbus, kuriuos turiu padaryti iki to laiko – atsiskaityti su visais, paskambinti, pasakyti „myliu“ ir būti ramybėje.“
Ramybę atrasti padeda buvimas gamtoje ir grojimas akordeonu – ji labai myli muziką ir mėgaujasi akordeono garsais, galbūt tai paskutiniai kartai, nes jei pabus po operacijos, akordeonu groti nebegalės.
Nors sako nedėliojanti jokių planų, nes nežino, kaip viskas baigsis, Oksana žino vieną vienintelį dalyką, ką būtinai padarys, jei pabus po operacijos.
„Aš devynerius metus savanoriavau senelių globos namuose. Jeigu dabar galėčiau, aš eičiau ten savanoriauti. Jeigu galėčiau, tas paskutines dienas eičiau į ligoninę groti ligoniams, linksminti juos.
Jeigu likimas taip norės, jeigu aš pabusiu po operacijos ir pradėsiu sveikti, vienintelis dalykas, kurį aš padarysiu –paprašysiu, kad į onkologinę ligoninę atvežtų akordeoną. Groti nelabai galėsiu, bet paprašysiu pagalbos. Jeigu tik galėsiu, dainuosiu žmonėms“, – kukliai šypteli.
O. Šleževičiūtė sako, kad mirties bijoti nėra ko, jei žinai, kad padarei viską, ką galėjai ir visą gyvenimą buvai kitam žmogui ne vilkas, o paprastas, nuoširdus žmogus:
„Man atrodo, kad mirties valandą išeiti lengva tam žmogui, kuris visą gyvenimą darė gerus darbus. Žmonėms, kurie buvo geri kitiems ir jų tikslas šiame pasaulyje būti tarsi angelu kitiems, jiems ir mirtis bus lengva. Širdyje turi jaustis ramus, kad padarei viską, ką galėjai.“
