Aušrinė Šėmienė
Sveikatos politikai nuolat pabrėžia, kad svarbiausia Lietuvos gyventojų mirties priežastis – širdies kraujagyslių ligos. Tačiau specialistams kyla įtarimų, kad statistika truputį meluoja.
Statistika šiurpina
Pasakyti, kad kraujotakos sistemos ligos yra dažniausia Lietuvos gyventojų mirties priežastis, jog, pavyzdžiui, 2012 m. nuo šių ligų mirė 23 tūkst. žmonių ir tai buvo 56,6 proc. visų mirusiųjų, kad per pastaruosius vienuolika metų padėtis beveik nepagerėjo, dar nieko nereiškia. Kokioje mes esame situacijoje, iš tiesų galime suvokti, tik palyginę save su kitomis Europos tautomis: nuo širdies kraujagyslių ligų lietuvių miršta net 9 kartus daugiau nei, pavyzdžiui, prancūzų!
Tiesa, nuo 2007 m. nuo kraujotakos ligų ėmė mirti šiek tiek mažiau žmonių, tačiau mirtingumas vis tiek labai didelis: statistikos duomenų lentelėse, kuriose pateikiami visų Europos Sąjungos šalių duomenys, mes vis tiek atrodome prasčiausiai. Tik pagal mirtingumo nuo insulto rodiklius dar prastesnėje nei mūsų situacijoje yra latviai ir bulgarai, rumunai. Tačiau sugretinus mirtingumo rodiklius pagal lytį, Lietuvoje beveik taip pat, kaip ir pas kaimynus Europoje, vyrų nuo kraujotakos sistemos ligų miršta beveik dvigubai daugiau nei moterų. Viena pavojingiausių kraujotakos ligų yra išeminė širdies liga. Didžiausias mirtingumas nuo šios ligos ES 2010 m. buvo nustatytas, žinoma, Lietuvoje: per 300 atvejų 100 tūkst. gyventojų. Po mūsų seka Slovakija, Latvija, Vengrija, o mažiausias mirtingumas – Prancūzijoje, Portugalijoje, Olandijoje, Liuksemburge ir Ispanijoje.
Nesaugo nuo ligų
Atidžiau pažiūrėjus į tam tikrų savivaldybių statistiką, aiškėja, kad ten žmonės serga nevienodai. Ir žmonių ligos nepriklauso nuo švarios gamtos bei skaisčios saulės, nors, atrodytų, sveikiausi turėtų būti kurortų ir turistinių vietovių gyventojai. Pavyzdžiui, išemine širdies liga Lietuvoje 2012 m. sirgo kas šešioliktas žmogus (6 247,05 atvejo 100 tūkst. gyventojų), daugiausiai – Jonavos, Biržų, Kaišiadorių, Marijampolės, Birštono savivaldybių gyventojai, mažiausiai – Ignalinos, Šalčininkų, Utenos, Trakų bei Molėtų rajonų gyventojai.
„Tai rodo, kad ligų atsiradimo mechanizmai labai sudėtingi. Žmogaus sveikata priklauso nuo daugybės tarpusavyje susijusių priežasčių: paveldėtų genų, aplinkos, gyvensenos, mitybos, žalingų įpročių, profesijos ir t. t.“, – teigė Higienos instituto Sveikatos informacijos centro vadovas dr. Romualdas Gurevičius ir pridūrė, kad apie tai, jog vienur tam tikromis ligomis serga daugiau žmonių, o kitur – mažiau, galime tik svarstyti, nes kokybiškai atliktų tyrimų nėra, beje, jie labai ilgi ir brangūs.
Galima suvaldyti
Mirtingumo nuo kraujotakos sistemos ligų rodikliai nesutampa su ligotumo rodikliais. Pasirodo, regionuose, kur labai daug žmonių serga šiomis ligomis, jie vis dėlto miršta nuo kitų ligų. Ir atvirkščiai: nors kuriame nors rajone kraujotakos sistemos ligomis serga palyginti nedaug žmonių, miršta labai daug. Puikus pavyzdys – Birštonas. Ten didžiausias sergamumas ir mažiausias mirtingumas nuo širdies kraujagyslių ligų. Po Birštono seka Kretinga, Palanga ir Alytaus bei Šiaulių miestai.
Didžiausias mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų yra Joniškio, Radviliškio, Lazdijų, Šalčininkų ir Zarasų savivaldybėse. Nors ten gana švari aplinka, nėra didelių pramonės įmonių, žmonės gyvena ramiai, jų miršta kone dvigubai daugiau nei, pavyzdžiui, Kretingoje.
Dr. R.Gurevičiaus nuomone, remiantis minėtais statistikos duomenimis, galima daryti tam tikras išvadas. Pavyzdžiui, sergamumo rodikliai rodo, kaip šalies sveikatos priežiūros specialistai geba nustatyti ligas, ypač anksti, kai jas galima efektyviai gydyti.
Iš mirtingumo rodiklių galima spręsti apie šalies medicinos pagalbos, pirminės ir antrinės profilaktikos lygį: kuo prieinamesnė specializuota kardiologinė pagalba sergantiems ligoniams, tuo mažiau tame rajone žmonių miršta nuo širdies kraujagyslių ligų. Todėl didžiuosiuose šalies miestuose nuo šių ligų miršta mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, atokiau esančiuose Zarasuose, Joniškyje ir Pagėgiuose. Šalies gyventojų ligotumo rodikliai rodo, kiek žmonių šiuo metu serga ir kreipėsi į gydytojus pagalbos.
Remiantis šiais duomenimis galima spręsti, ar gerai dirba medikai, kurie gydo ligonius: mat pacientas, kurio ūmi liga išgydyta, išbraukiamas iš ligotumo apskaitos.
„Rytinėje šalies dalyje, kur jau keletą metų vykdoma širdies kraujagyslių ligų profilkatikos programa, sergamumas hipertenzija yra vienas mažiausių šalyje. Vadinasi, ligas galima suvaldyti, – pabrėžė specialistas. – Tai patvirtina ir Estijos pavyzdys: per pastarąjį dešimtmetį ten daugiau kaip per pusę sumažėjo sergamumas kraujotakos sistemos ligomis. Valstybė pasiryžo išmokyti žmones sveikai gyventi ir tą padarė: skatino daugiau judėti, mažiau valgyti gyvūninių riebalų, atsikratyti viršsvorio, nerūkyti ir pan.“
Miršta tik nuo ligų
Kiekvienam pas gydytoją atėjusiam žmogui nustatoma liga ir užrašomas jos kodas. Pagal tą kodą statistikai ir skaičiuoja ligų paplitimą, nes taip lengviau „suprasti“ kompiuteriams. Mirus žmogui taip pat užrašomas ligos, nuo kurios jis mirė, kodas.
Bet lygindami statistiką mūsiškiai specialistai pastebėjo, kad Vakaruose kitaip koduojamos ligos. Pavyzdžiui, Švedijoje neretai užrašoma, kad senas žmogus mirė nuo senatvės, o šalia – kad sirgo ir kokia nors liga, pavyzdžiui, plaučių uždegimu. Lietuvoje žmonės miršta tik nuo ligų, nes manoma, kad mirties liudijime pagrindine mirties priežastimi įvardijus senatvę, tai rodytų šį dokumentą išduodančio gydytojo nekompetenciją.
„Viena iš mano hipotezių, kodėl pas mus šitiek daug žmonių miršta nuo širdies kraujagyslių ligų, yra ta, kad neteisingai užrašoma mirties priežastis: jei mirė senas žmogus, sirgęs, pavyzdžiui, diabetu, gydytojai neretai, per daug nesukdami galvos, užrašo „išeminė širdies liga“, nors tas žmogus gal mirė nuo diabeto komplikacijų. Paaiškinimas dažnai būna labai paprastas: prie pirmos diagnozės niekas „nesikabina“, o antros atveju reikia daug aiškintis, kodėl užleistas diabetas ir pan.“, – pasakojo dr. R.Gurevičius.
Todėl dabar Valstybės mirčių registras ypač kruopščiai tiria tokius atvejus. Kartais dėl to susiklosto net komiškos situacijos, pavyzdžiui, kai registro darbuotojos paskambina gydytojui, kad jis patikslintų mirties priežastį, šis ima porinti: „Visą gyvenimą taip rašydavau mirties priežastį. Esu žemaitis, man sunku pasikeisti. Tuoj pensija.“
Bet R.Gurevičius tvirtino, kad tai – didžiulė problema. Pati svarbiausia informacija, kuri turi būti mirties liudijime, – išsamiai surašytos visos ligos. Gydytojas, žinoma, gali užrašyti ligos kodą, bet tik tada, kai jis išmano ligų klasifikaciją. Deja, dabar universitetai jų to beveik nemoko, nėra ir kvalifikacijos tobulinimo programų šiais klausimais.
Pas mus yra apie 13 tūkst. praktikuojančių gydytojų. Tad visi jie užrašo ligos kodus, kaip išmano, tikimybė, kad pridarys klaidų, yra milžiniška. Todėl daugelyje Vakarų šalių rengiami ligų šifravimo specialistai, kurie pagal diagnozę pritaiko ligos kodą. Pavyzdžiui, Škotijoje, kur yra per 5 mln. gyventojų, dirba vos 5 nozologai – specialistai, kurie ir koduoja mirties priežastis. Šitaip beveik išvengiama klaidų, o suklydus klaidą lengva pataisyti. Gydytojo tik prašoma, kad jis aiškiai suformuoluotų, nuo ko žmogus mirė, ir nurodytų, kokiomis dar ligomis jis sirgo.
„Statistika turi atspindėti tikrovę, nes nuo statistikos priklauso sveikatos priežiūros politika, – tikino R.Gurevičius. – Planuojamas sveikatos priežiūros biudžetas, matuojamas ligų prevencinių programų efektyvumas. Šioje srityje nuo seno žinomas principas „šiukšles įdėsi – šiukšles ir gausi“, todėl artimiausiais metais daug dėmesio turėsime skirti pirminių duomenų, kuriais remiantis apskaičiuojami sveikatos rodikliai, kokybei.“
