Vasario 17 dieną Vilniuje jau ketvirtą kartą vykusioje „Emancipacijos diskursų“ konferencijoje ne be reikalo atkreiptas dėmesys į protesto temą – lygiai prieš 101 metus surengta pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje protesto akcija, raginusi moteris įtraukti į Lietuvos Tarybą. Nors į šį reikalavimą nebuvo įsiklausyta, bet jau 1918 m. lapkričio 2 dienos Laikinojoje Konstitucijoje sulygintos moterų ir vyrų balsavimo teisės.
Taigi, protestas gali daug. Vis dėlto, pasak konferencijoje kalbėjusios Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) komunikacijos projektų vadovės Simonos Aginskaitės, neįgaliųjų bendruomenė protestą pasitelkia retai – nuo nepriklausomybės pradžios įvyko tik penki, kai kurie iš jų net ir nebuvo tikri, surengti tik siekiant atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės, turintys negalią, apskritai egzistuoja.
Priežasčių protestuoti – daug
S. Aginskaitės teigimu, priežasčių protestuoti neįgalieji turi netgi daugiau negu kitos visuomenės grupės: „Tai labiausiai nugalinta, susilpninta ir nuskurdinta grupė. Statistikos departamento duomenimis, neįgaliųjų skurdo rizikos lygis dvigubai didesnis negu kitų ir, nepaisant to, kad ekonomika auga, per pastaruosius septynerius metus šios visuomenės dalies skurdo lygis tik didėjo.“
Vardydama skurdo priežastis, LNF atstovė pabrėžė, kad dauguma negalią turinčių žmonių priversti gyventi iš nedidelės pašalpos, tik maždaug ketvirtadalis iš jų turi darbą, dažniausiai – žemos kvalifikacijos, už kurį gauna nedidelį atlyginimą.
Tokią situaciją lemia nepakankamos švietimo paslaugos – daugelis mokosi specialiosiose mokyklose ar net namuose, todėl vėliau neturi galimybių stoti į aukštąsias mokyklas (tarp studijuojančių Lietuvoje mažiau nei 1 proc. turi negalią). Simonos teigimu, Lietuvoje ir užsienyje pakanka pavyzdžių, rodančių, kad negalią turintys žmonės gali puikiai mokytis ir dirbti, bet dauguma neįgaliųjų to negali pasiekti dėl socialinių kliūčių – nepritaikyta aplinka, nepakanka paslaugų ir kt.
Nežino savo teisių
S. Aginskaitė pastebi, kad Vakarų šalyse negalią turinčių žmonių protestai – įprastas reiškinys, įvairiose šalyse jų rengiama šimtai. Kodėl Lietuvos neįgaliųjų aktyvumas nepalyginamai mažesnis, niekas netyrinėjo, nors neįgaliųjų grupė Lietuvoje tikrai gausi – maždaug kas dešimtas šalies gyventojas turi negalią.
LNF atstovė sako, kad vis dėlto galima daryti tam tikras prielaidas, kurias patvirtina ir kai kurie tyrimai. Pirmiausia, negalią turinčiųjų grupė dėl ilgai trukusios izoliacinės politikos yra labai susilpninta, daugelis neįgaliųjų apskritai nežino, ko galima norėti. 2017 metais Neįgaliųjų reikalų departamento (NRD) užsakymu atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad didžioji dalis negalią turinčių žmonių nėra girdėję apie Neįgaliųjų teisių konvenciją, kuri Lietuvoje ratifikuota 2010 metais. „Vadinasi, jie nežino esminių savo teisių, o tai pagrindinis dokumentas, apibrėžiantis neįgaliųjų teises, nustatantis, kad šie žmonės turi teisę gauti būtinas paslaugas, turi teisę į pritaikytą aplinką, nes negalia yra ne medicininis, o socialinis konstruktas“, – pabrėžia Simona.
Jos teigimu, tai ypač akivaizdu bendraujant su regionuose gyvenančiais žmonėmis – socialinių barjerų jie nemato kaip problemos, o savo negalią įvardija kaip ištikusią nelaimę, likimą, kuris ir lemia jų skurdą.
S. Aginskaitė pastebi, kad 2018 m. NRD užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atliktos apklausos apie neįgaliųjų pasitenkinimą jų bendruomenei teikiamomis paslaugomis rezultatai patvirtina šią jos prielaidą: „Dauguma apklaustųjų labiausiai norėtų, kad būtų organizuojama kuo daugiau renginių, koncertų – jiems tai leidžia ištrūkti iš namų, pasijusti žmonėmis, pabūti su savo „bendralikimiais“. Jie nemato socialinės neteisybės, nereikalauja pritaikytos aplinkos, asmeninių asistentų, galimybių kartu su visais mokytis bendrojo ugdymo mokyklose. Tai rodo labai didelį šios grupės silpnumą, nesuvokimą, kad juos į skurdą stumia socialiniai barjerai, o ne jų negalia arba ne vien negalia“, – teigia LNF atstovė.
Pasak S. Aginskaitės, didžiuosiuose miestuose veikiančios organizacijos yra stiprios, tad egzistuoja didelis atotrūkis tarp didmiesčiuose ir regionuose gyvenančių neįgaliųjų, todėl tiek daug nesusikalbėjimo ir taip sunku mobilizuoti žmones.
Simona sako, kad kita mažo aktyvumo priežastis – pati negalia. Žmonėms, turintiems negalią, daug sudėtingiau mobilizuotis, nes jiems reikia pritaikyto transporto ir aplinkinių pagalbos, jei aplinka nepritaikyta. Sutrukdyti gali netgi blogas oras. Taip atsitiko 2009 metais, kai Vyriausybė apkarpė neįgaliųjų pensijas ir socialines išmokas – pasipiktinimas buvo labai didelis, planuotas didelis protestas, bet buvo labai šalta, daug sniego, ir planas nepavyko, nes susirinko labai mažai protestuotojų.
Į eitynes – su reikalavimais
Simonos teigimu, pirmieji 1996, 2002 ir 2007 metais rengti neįgaliųjų protestai sulaukė mažai dėmesio – nebuvo iškelta jokių konkrečių reikalavimų, tad nebuvo ir rezonanso.
2014 ir 2018 metais protestus organizuoti ėmėsi LNF. 2014 metais organizuotas protestas su šūkiu „Nieko apie neįgaliuosius – be neįgaliųjų“. Susirinko daug dalyvių, parengta peticija, bet trūko protesto tęstinumo – Vyriausybė nebuvo spaudžiama vykdyti neįgaliųjų bendruomenės iškeltų reikalavimų. Nepavyko ir visuomenei iškomunikuoti norimos žinutės – žiniasklaida netgi rašė, kad neįgaliesiems skirta daugiau pinigų, bet Vyriausybė iš neįgaliųjų „susilaukė antausio“. Žurnalistai net nebandė gilintis, kam tie pinigai iš tikrųjų skirti.
2018 metais LNF nusprendė protestu paminėti gegužės 5-ąją, Savarankiško gyvenimo dieną. Pasak S. Aginskaitės, prieš tai diskutuota, ar apskritai verta organizuoti protestą, nes buvę neatnešė didelės naudos.
Pasak LNF atstovės, organizatoriai suprato, kad reikia spręsti ir įvaizdžio problemą. „Žinojome, kad daugiau pasiekę neįgalieji nedalyvauja neįgaliųjų teisių judėjime, nes nenori būti tapatinami su šia bendruomene dėl jos prasto įvaizdžio – jie laikomi išlaikytiniais, visuomenės našta, – pasakoja S. Aginskaitė. – Nuspręsta organizuoti eitynes, kurios būtų pozityvios, su kuriomis norėtųsi tapatintis, kuriose nebūtų gėda dalyvauti ir kuriose būtų demonstruojamos neįgalių žmonių galimybės ir potencialas, bet kalbama ir apie kliūtis, kurias reikia likviduoti.“
Eitynės pavadintos „Už miestą visiems“, dalyvauti jose buvo kviečiami dviratininkai, jaunos šeimos su mažais vaikais ir apskritai visa visuomenė. Protesto eitynes palaikė kai kurie politikai, žmogaus teisių organizacijos.
Vienas didžiausių iššūkių organizatoriams buvo nelemtasis įvaizdis. Pasak S. Aginskaitės, organizatoriai kreipėsi į daugybę įžymybių, vadinamųjų „influenserių“, bet dauguma iš jų į renginį neatėjo. „Net ir Vakaruose neįgaliųjų aktyvistai skundžiasi, kad visuomenė nenori jų protestų palaikyti taip pat kaip kitų, pavyzdžiui, prieš klimato kaitą, už moterų ar gyvūnų teises, nes, kaip daugelis sako, eiti su neįgaliaisiais nėra „taip šaunu“.
Vis dėlto įvykusias eitynes organizatoriai vertina kaip emancipacijos aktą, nepaisant to, kad yra ką tobulinti: „Eitynių dalyviai iškėlė reikalavimą, kad kiekviena savivaldybė per dvejų metų laikotarpį pritaikytų bent po vieną švietimo ir po vieną sveikatos apsaugos įstaigą. Vyko diskusija su savivaldybių atstovais, ir nors jie dar nepasirašė to įsipareigojimo, mes toliau juos spaudžiame. Žiniasklaida šį kartą mūsų tikslus visuomenei pristatė teisingai, akcentuodama socialines kliūtis. Visuomenės palaikymas buvo didelis ir, svarbiausia, patys neįgalieji eitynėse jautėsi jaukiai, gerai, jie nesijautė našta, priešingai, jautėsi stiprūs“, – teigia LNF atstovė.
Manipuliacija neįgaliaisiais
Pasak S. Aginskaitės, pasitaiko atvejų, kai piketai tampa ne emancipacijos išraiška, o manipuliacijos negalią turinčiais žmonėmis įrankiu. Vienas iš nesenų pavyzdžių – 2017 metais vykęs socialinių įmonių protestas. „Išvakarėse buvo įkurta Socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų asociacija, ir tai padaryta tikrai ne pačių neįgaliųjų iniciatyva. Kitą dieną autobusais prie Seimo suvežta keli šimtai žmonių, ir jie reikalavo, kad socialinėms įmonėms nebūtų naikinamos subsidijos, nes kitaip juos išmes iš darbo, – pasakoja Simona. – Tai buvo protestas ne už žmonių teises, o už socialinių įmonių privilegijas.“
Toks manipuliavimas, S. Aginskaitės teigimu, efektyvus, nes visuomenei sunku suvokti, kas vyksta. Tereikia prisiminti Šiaulių socialinės įmonės „Hestas“ istoriją: įmonė gaudavo subsidijas už neįgalius darbuotojus vykdydama veiklą, už kurią subsidijos nemokamos. Kai Valstybinė darbo inspekcija išsiaiškino apgavystę, įmonės vadovai atsivežė neįgalius darbuotojus į protestą prie Vyriausybės. Žiniasklaida nesigilino ir paskelbė, kad norima sužlugdyti socialinę įmonę. Tai suveikė – „Hestas“ nuo atsakomybės buvo atleistas. „Šiuo atveju neįgalūs žmonės buvo pasitelkti protestuoti prieš savo pačių teises“, – pabrėžia Simona.
Apibendrindama savo įžvalgas, S. Aginskaitė pabrėžė, kad neįgaliųjų organizacijos turi daugiau dėmesio skirti švietimui apie neįgaliųjų teises ir ugdyti lyderius. Svarbu ir keisti neįgaliųjų įvaizdį visuomenėje: „Reikia kalbėti ne apie tai, kad neįgalieji yra našta, kad jie nieko negali, o kalbėti apie jų galimybes, kai jiems suteikiamos tinkamos paslaugos. Taip pat reikia didesnio visuomenės palaikymo ir įsitraukimo, galvojimo ne vien apie savo, bet ir kitų teises.“
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė
Toks gaminių ir aplinkos kūrimas, kai jais be jokio specialaus pritaikymo gali naudotis visi;
Pastatų ir gaminių pritaikymas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms;
Estetiškas dizainas.
