Kaip prasidėjo jūsų ir Sofijos istorija?
Sofija yra pirmas mano vaikas. Mergaitė gimė laiku, visiškai sveika, gavo 10 balų pagal „Apgar“ skalę. Dėl didelio svorio (5,4 kg) gavome siuntimą pas neurologą. Neurologė vienoje pusėje pamatė silpnesnį raumenukų tonusą ir paskyrė reabilitacijos procedūrų. Būdama 2 mėnesių Sofija iš kineziterapeutės ir masažuotojos sulaukdavo pagyrų, kad puikiai daro pratimus, laiko galvytę. O po vizito pas neurologę sulaukiau gydytojos skambučio – ji prašė neskiepyti dukrytės, nes tai gali pakenkti jos centrinei nervų sistemai. Sofija jau buvo gavusi skiepų, ir aš, mokslo šalininkė, tikinti lektorių bauginimais apie gresiančių ligų pavojų, skiepus atidėjau mėnesiui – neurologė prašė padaryti bent tiek.
Ilgainiui pamačiau, kad Sofija nesėdi, nedaro kitų dalykų. Gydytojai ir kineziterapeutai ramino – tai esą dėl to, kad ji sveria daugiau, jai sunku. Visgi jaučiau, kad kažkas ne taip. Kai Sofija buvo 9 mėnesių, gavome siuntimą į Vaiko raidos centrą. Po 3 mėnesių sulaukėme diagnozės – mišrus specifinis raidos sutrikimas. Negalėjau tuo patikėti, nesu su tuo susitaikiusi iki šiol.
Papasakokite, kaip dorojotės su žinia, kad esate negalią turinčio vaiko mama?
Pirmiausia norėjau išsiaiškinti priežastis, bent jau padėti jos smegenims, o raidos centre sakė, kad vaikui beliko tik terapijos. Su tuo nesutikau ir dabar dėl to labai džiaugiuosi. Jei ne mano ryžtas ieškoti priežasčių ir efektyvių išeičių, Sofija greičiausiai iki šiol net nesėdėtų.
Su mintimi apie dukters negalią pradedu susitaikyti tik dabar, kai lankau intensyvią psichoterapiją. Tik dabar, praėjus beveik 7 metams, išsiverkiau ir pradėjau leisti sau jausti sunkias emocijas – skausmą, bejėgiškumą, kaltę, gėdą, kurias puikiai maskuoja pyktis. Sofijos tėtis siūlė dukrą palikti vaikų namuose, guodė, kad ją lankysime per šventes, o dabar turime bandyti pagimdyti sveiką vaiką. Turbūt tai ir tapo lemiama vinimi į mūsų santykių karstą. Sofijos neatsisakiau, o buvęs vyras pareiškė, kad tada neturiu teisės verkti. Neišleistos emocijos „suvalgė“ daug mano sveikatos. Lankydama psichoterapiją supratau, kad emocijų nereikia laikyti.
Labai dažnai ėmė pyktis – tai neteisinga, kodėl man? Juk buvau tokia gera mergaitė: pirmūnė, nesibasčiau, jei kur išeidavau – tai tik į arbatinę su drauge, neturėjau tikros paauglystės su durų trankymais ir riksmais, nerūkiau ir negėriau alkoholio. Atrodė, kad tokiu elgesiu pelnysiu gerą, patogų, lengvą gyvenimą. Juk mus moko – stenkis ir gausi rezultatą. Visgi šis geros mergaitės sindromas neatnešė nieko gera – pasirodo, mūsų sieloms daug svarbiau, kad leistume sau reikšti visas emocijas, būtume emociškai nepriklausomi nuo tėvų (dabar žinau, paauglystė – būtina!). Nedariau to tyčia – pasikeisti padėjo Sofijos gimimas.
Per kančias, skausmą ir beviltiškumą pagaliau išmokau leisti sau jausti. Pykti, rėkti, verkti, bet jausti. Suprantu, kad negalią turinčių vaikučių tėvai jaučia neišmatuojamą pyktį – sau, gyvenimui, Dievui, vaikui. Tai normalu, bet užuot tą pyktį lieję ant vaiko, savęs ar jį „suvalgydami“, pabandykime pajausti, kokias emocijas pyktis slepia – dažniausiai tai skausmas, liūdesys, beviltiškumas, vienatvė. Priimkite tą skausmą, išsiverkite, išdaužykite pagalvę, apkabinkite save ir paglostykite. Pažiūrėkite į jumyse gyvenantį vidinį vaiką – traumuotą asmenybės dalį, kuri vaikystėje negavo užtektinai meilės, švelnumo, dėmesio. Tapkite mama ar tėčiu tai savo asmenybės daliai – visada ją ginkite, mylėkite, kasdien paklauskite, kaip galėtumėte ją pradžiuginti. Išmylėję savo vidinį vaiką pamatysite, kaip švelnėja reakcijos, imate reaguoti ramiai, kaip suaugęs. Būtent savo vidinio vaiko gydymas yra esminis dalykas norint pamilti savo tikrąjį vaiką – nesvarbu, turi jis negalią ar ne. Kol taip nėra, vaikas „lips“ ant mūsų žaizdos ir tik aštrins mūsų reakcijas.
Kokia dabar Sofijos ir jūsų situacija?
Po terapijų, gydymų, papildų, kuriuos atradau ir pritaikiau Sofijai, ji ėmė vaikščioti, koordinuoti rankytes, daug ką suprasti. Drįstu sakyti – įveikėme paralyžių (tiesa, jis diagnozuotas nebuvo). Dukra iš niekuo nesidominčio ir tik ant grindų gulinčio vaiko tapo guvia, švelnia, linksma mergaite, kuri lipa laiptais, šokinėja ant batuto, šoka, dievina Kakę Makę, mėgsta vartyti knygutes. Sofija dar nekalba, ne viską supranta.
Aš mokausi jai leisti būti tokiai, kokia yra. Tai neišmatuojamai sunki užduotis man, kuriai protas buvo svarbiausia vertybė – mokiausi dešimtukais, beveik vien šimtukais baigiau Vilniaus licėjų, lengvai mokiausi daug užsienio kalbų. Suprantu, kad dabar turiu išmokti suprasti visai kitokias tiesas – kad protiniais gebėjimais ir apskritai jokiais nuopelnais nepelnysi didesnės tėvų meilės. Didėjant sąmoningumui matau, kaip atsiranda tinkami žmonės, informacija, pagalba. Neseniai gavome dovanų labai daug neuronų ryšius optimizuojančios terapijos „Neuroptimal“ seansų, visą delfinų terapijos kursą. Gaudama tokią pagalbą suprantu, kad einu teisinga kryptimi.
Kaip atsirado jūsų administruojamas „Facebook“ puslapis „Alternatyvūs gydymai vaikams ir šeimoms“?
Šį puslapį sukūriau prieš 2 metus. Matydama daugybės metodų veiksmingumą ir sulaukdama vis daugiau pažįstamų mamyčių klausimų, kur nueiti, ką įsigyti, nusprendžiau, kad ši informacija galėtų būti vertinga daugybei tėvų. Būčiau be galo laiminga, jei puslapis tėvams suteiktų tikėjimo, ramybės, pasitikėjimo. Kai kurie nuleidžia rankas sužinoję vaiko diagnozę. Kiti, kaip ir aš, – išbando viską, apie ką tik išgirsta, kas, jų manymu, gali pagelbėti jų vaikui. Tačiau dažnai pakliūva pas apsimetėlius, šarlatanus, kurie tą pačią dainelę kartoja visiems ir jokių rezultatų nepasiekia. Tokiais tėvais kaip mes itin lengva manipuliuoti – pasakai, kad matai prakeiksmą, nužiūrėjimą, uždarytą čakrą, ir tėvai nesvarstydami perveda 100 eurų, kad tik tai būtų sutvarkyta. Po tokių „nuotykių“ tėvai dar labiau nusivilia.
Puslapyje galima rasti informaciją apie mano patikrintus terapijų būdus, padedančius stiprinti vaiko sveikatą ir įveikti raidos sutrikimus. Neteigiu, kad tai tikrai išgydys, bet skatinu žinoti, domėtis, klausti. Visi metodai ir papildai, apie kuriuos rašau, yra mano išmėginti. Vertinu ir tradicinę, ir alternatyvią mediciną, darbą su pasąmone, epigenetika. Kalbu apie metodus, kurie turi mokslinį paaiškinimą, bet nebūtinai visi yra įtraukti į oficialią, „tradicinę“ mediciną. Neturiu laiko laukti, kol valdžia įtrauks tam tikrą metodą į oficialiai taikomų metodų sąrašą. Taip pat dalijuosi savo mintimis, kaip mūsų įsitikinimai ir pasąmonė formuoja mūsų tikrovę ir veikia mūsų vaikus.
Ne kartą savo puslapyje rašėte, kad vaiko emocinė ir fizinė sveikata priklauso ir nuo mamos sveikatos. Siūlote nuo vaiko gręžtis į mamą.
Psichoterapija pripažįsta, kad mūsų realybė tampa tokia, kokie yra mūsų įsitikinimai. Daugiausiai įsitikinimų mums įdiegia tėvai. Vaikai neturi jokio filtro ir tiki viskuo, ką pasakė tėtis ar mama. Jei vaikystėje girdėjote, kad jūs nevykėlis, tuo patikite ir jau būdamas suaugęs vykdote šią programą. Jei jūsų gyvenime nebuvo mamos ar tėčio, patikėjote, kad su jumis kažkas negerai, kad jūs nevertas tėvų meilės. Šis nevisavertiškumo jausmas persikelia į dabartį – nesąmoningai traukiate partnerius, kurie jūsų nevertina, ir atstumiate tuos, kurie jus tikrai mylėtų. O gal tikėjote, kad kuo geriau mokysitės, tuo labiau jus mylės? Vadinasi, taip sureikšminote protą, kad gaunate rezultatą – susilaukiate vaiko, turinčio proto negalią, nes gamta juk mėgsta pusiausvyrą. Psichoterapija, teta gydymas (meditacijos praktikos – momentinės transformacijos metodas), šeimos konsteliacijos (psichoterapijos metodas, padedantis žmogui suvokti jo problemų priežastis šeimoje, giminėje) padėjo suprasti, kokią žinią man atnešė Sofija. Stengiuosi išmokti ilsėtis, nustoti į galvą grūsti informaciją, iš galvos nusileisti į širdį, leisti sau jausti.
Auginate antrą vaiką. Ar buvo sudėtinga ryžtis antrą kartą tapti mama?
Tėja gimė, kai Sofijai buvo 6-eri, dabar jai beveik 10 mėnesių. Visada norėjau kito vaikučio, o Tėjos tėtis Giedrius buvo tikras, kad viskas bus gerai. Nėštumas buvo sklandus, bet emociškai jaučiausi baisiai – verkiau, nuolat dariausi brangiausius tyrimus ieškodama, ar ko netrūksta. Veikė mano įsitikinimas, kad kažkas su manimi negerai – kaip išsiaiškinau terapijose, nuo pat vaikystės pasąmoningai ieškojau, kas su manimi negerai, kad mane paliko tėtis. Labai bijojau. Kalbėdavau su vaikeliu pilve ir prašiau neperimti mano emocijų. Dirbau su savo pasąmone, ruošiausi priimti skausmą. Dukrytė gimė per valandą, kuo sklandžiausiai.
Tėja yra labai stipri ir protinga mergaitė – būdama vos 9,5 mėn. užropoja laiptais, vaikšto vedama už rankytės. Ji linksma ir labai smalsi. Nuolat jai kartoju, kad ji saugi, mylima, matoma, svarbi, kad ji yra meilė, džiaugsmas. Ypač svarbu tokius žodžius sakyti vaikui miegant – jie įsirašo į pasąmonę, kaip ir visi kiti įsitikinimai.
Su Giedriumi auginti dvi mergaites nesunku. Jis prižiūri Tėją, kai vežioju Sofiją į mokyklą ir procedūras. Jis žaidžia su Sofija, ją prajuokina – manau, kad būtent Giedriaus „terapijos“, kai pažadinamos jos emocijos ir gyvybingumas, labiausiai prisideda prie Sofijos raidos. Kadaise teko kalbėtis su Indijos išminčiaus Osho mokiniu – jis teigė, kad net paralyžius išgydomas, kai išlaisvinamos emocijos, aš tuo tikiu.
Ką svarbiausio norėtumėte perduoti tėvams, auginantiems kitokius vaikus?
Nuoširdžiai linkiu visiems tėvams kreiptis pagalbos į psichoterapeutą – suprasite savo emocijas, išmoksite mylėti save, o ilgainiui ir savo vaiką. Būtina, kad kas nors jus išklausytų be smerkimo, be replikų, kad pripažintų, jog visi jūsų jausmai yra normalūs ir turi teisę egzistuoti. Reikia išmokti nebesipriešinti situacijai ir ją priimti – juk, kaip sakė pats Carlas Jungas, neįmanoma nieko pakeisti, kol to nepriimi. Aš to dar mokausi, bet džiaugiuosi, kad atradau savo gijimo kelią. Už tai esu dėkinga Sofijai.
Straipsnio autorė: Aušra Degutytė.