Diskusijos, kaip turėtų būti sprendžiamas neįgaliųjų užimtumo klausimas, tęsėsi nuo 2014 metų. Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) administracijos direktorės Henrikos Varnienės teigimu, per tą laiką vyko apie 40 įvairaus lygio susitikimų, kuriuose diskutuota šia tema. Socialinių įmonių klausimas buvo įtrauktas į 2012–2016 m. Vyriausybės programą.
Socialinės įmonės ar atvira rinka?
LNF dar iki 2017 metų pradėjo kelti klausimą, kad visa valstybės parama, skiriama neįgaliųjų užimtumui, nueina socialinėse įmonėse dirbančių žmonių atlyginimams mokėti, o ne neįgaliųjų darbo vietoms kurti ir jų integracijai į atvirą darbo rinką.
Pradėjus atidžiau gilintis į tikrąją situaciją, paaiškėjo daugybė socialinių įmonių steigimą bei veiklą reglamentuojančio įstatymo spragų ir pažeidimų, skatinančių socialinių įmonių norą pasipelnyti iš neįgaliųjų. Socialinės įmonės labai dažnai nueidavo lengviausiu keliu: įdarbindavo lengvą negalią turinčius žmones, gaudamos už juos valstybės paramą, mažindavo savo paslaugų kainas, tuo įgydamos pranašumą prieš sąžiningai dirbančius konkurentus, „skolindavo“ neįgalius darbuotojus viena kitai ir pan. Neįgalieji tokiose įmonėse dažniausiai atlikdavo nekvalifikuotą darbą ir iš esmės galėjo tikėtis gauti tik minimalų atlyginimą.
Atsirado tarpininkų, be abejo, už atlygį užsiimančių socialinių įmonių steigimu, todėl visiškai suprantama, kad šių įmonių per kiek daugiau nei dešimtmetį padaugėjo keliolika kartų. LNF administracijos direktorė H. Varnienė panašaus pobūdžio pažeidimus ar net aferas gali vardyti ilgai ir nepavargdama. Tai ji pastaruosius dvejus metus ir darė. Uždaroms specializuotoms neįgaliųjų įmonėms nepalankios buvo ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto 2016 metais Lietuvai skirtos rekomendacijos. Lietuvoje veikiančią neįgaliųjų įdarbinimo sistemą savo išvadose 2018 metais nepalankiai įvertino ir šalies Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Ne visos socialinės įmonės rinkosi neskaidrią veiklą, išnaudojo neįgaliuosius ir apgaudinėjo valstybę. Pavyzdžiui, niekas ir niekada neturėjo jokių priekaištų aklųjų socialinėms įmonėms, ant jų nekrito net mažiausias šešėlis. Vis dėlto bendra situacija bylojo ne socialinių įmonių naudai.
2017 metų vasarą Seimui buvo pateiktas naujas Socialinių įmonių įstatymo projektas, kuriame neįgaliųjų įtraukimą į atvirą darbo rinką siūlyta spręsti vadovaujantis Užimtumo įstatymu. Neįgaliųjų galimybę dirbti atviroje rinkoje ir Užimtumo įstatymo tobulinimą itin karštai gynė LNF ir H. Varnienė, tuo metu valdančiųjų daugumai priklausęs Seimo narys Justas Džiugelis, gerai žinomos Lietuvoje ekonomikos ir finansų ekspertės Aušra Maldeikienė, Ingrida Šimonytė, kai kurie kiti Seimo nariai. Socialinių įmonių atstovai nuosekliai tvirtino, kad, jeigu ir buvo nesąžiningai dirbusių jų kolegų, tai neturi mesti šešėlio ant visų socialinių įmonių, nes jų egzistavimas – vienintelė reali galimybė susirasti darbą sunkiausią negalią turintiems žmonėms. „Įdarbinkite atviroje rinkoje bent šimtą neregių, tada patikėsiu, kad mūsų įmonės nereikalingos“, – kartojo UAB „Liregus“ direktorius Leonas Kirkilovskis.
Naują socialinių įmonių įstatymą buvo patikėta rengti prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) sudarytai darbo grupei. Prasidėjo nesibaigiančios diskusijos tiek Seime, tiek minėtoje ministerijoje, tiek darbo grupėje. Susikalbėti sekėsi sunkiai, o teisingiau – nesisekė. Buvo rengiami keli įstatymo variantai. Vieną jų – itin radikalų – praėjusių metų rudenį pateikė Seimo narys Tomas Tomilinas. Vienas jo siūlymų buvo valstybės įstaigose įvesti privalomas neįgaliųjų įdarbinimo kvotas. Vėliau pats dėl ne visai aiškių priežasčių šio projekto atsisakė ir parėmė nuosaikesnį SADM parengtą įstatymo variantą. Diskusijos, kam atiduoti pirmenybę įdarbinant neįgaliuosius – Socialinių įmonių ar Užimtumo įstatymui, tęsėsi ir šiais metais, kol rugsėjo 19 d. Seimas, priėmęs SADM parengtą įstatymo projektą, jas galutinai nutraukė.
Gestų kalbos pamokos ir būreliai mokyklose.
Gestų kalbos kursai plačiajai visuomenei.
Reikalavimas gestų kalbos pagrindus žinoti dirbantiems paslaugų ir viešajame sektoriuose.
Kurčiųjų kavinės, kur girdintieji užsisakyti maisto galėtų naudodami gestų kalbą.
Įstatymas netaps reforma
Įstatymo priėmimo išvakarėse surengtoje spaudos konferencijoje Seimo narys J. Džiugelis sakė: „Išeiname į finišo tiesiąją. Sunku būtų pasakyti, kad tai reforma, kurios laukė daugelis negalią turinčių žmonių.“
J. Džiugelis pateikia skaičius: socialinėse įmonėse praėjusiais metais dirbo beveik 7 tūkst., atviroje rinkoje – apie 40 tūkst. neįgaliųjų. Iš valstybės minėtos įmonės gavo 30 mln. eurų paramos, iš kurių 97 proc. panaudota atlyginimams. Atviroje rinkoje dirbantys negalieji gavo tik 1,5 mln. eurų valstybės paramos. Kiti neįgaliųjų įdarbinimo atviroje rinkoje šalininkai pateikia kiek kitokius skaičius: 2 ar net 3 mln. eurų. Bet kokiu atveju septynis kartus didesnė dirbančių neįgaliųjų grupė gavo 10–15 kartų mažesnę paramą nei socialinės įmonės.
Akivaizdu, kad tai nėra sąžininga tiek pačių neįgaliųjų, tiek juos įdarbinusių darbdavių atžvilgiu. Neįgalūs žmonės socialinėms įmonės yra pigi darbo jėga, o jų darbas dažnu atveju panašus į vergovę.
Tiek J. Džiugelis, tiek ir kiti socialinių įmonių įstatymo oponentai atkreipia dėmesį, kad, nepaisant valstybės skiriamų milijonų, dirbančių neįgaliųjų skaičius Lietuvoje metai iš metų nesikeičia, o neįgaliųjų skurdas du kartus didesnis nei negalios neturinčių žmonių – atitinkamai 36 ir 18 proc. Anot H. Varnienės, priėmus naująjį įstatymą, parama ir toliau bus orientuota ne į socialinę atskirtį patiriančias asmenų grupes, bet į socialines įmones.
Seimo narė, buvusi finansų ministrė I. Šimonytė Socialinių įmonių įstatymo rengimą ir patį naujajį įstatymą vaizdžiai lygina su kambaryje augančia eglute: „Eglutė auga auga, praauga kambario sienas, lubas, tada kažkas ateina, ją apkarpo, pagenėja. Kurį laiką, kol eglutė vėl praaugs kambario lubas, visi bus ramūs ir patenkinti. Taip ir su Socialinių įmonių įstatymu: čia prikirpsime, čia sumažinsime dotacijas, bet eglutė auga toliau.“
J. Džiugelis, I. Šimonytė ir dar keli Seimo nariai pateikė siūlymą, kad nuo 2021 m. liepos 1 d. Socialinių įmonių įstatymas netektų galios ir būtų vadovaujamasi vien tik Užimtumo įstatymu. Siūlymas Seimo narių palaikymo nesulaukė.
Bene geriausiai situaciją balsavimo dieną apibūdino jau minėtas T. Tomilinas: „Politika yra kompromiso ieškojimas. Įstatymo oponentų siūlymai buvo racionalūs, bet šiandien kompromisas pasiektas. Niekas nesibaigia. Įstatymas nepatinka nei socialinėms įmonėms, nei patiems neįgaliesiems. Ateityje galėsime prie jo grįžti.“
Saugiklių daugiau, bet parama skiriasi
Teisininkas Giedrius Stoškus naująjį Socialinių įmonių įstatymą pakomentavo taip: „30–40 proc. darbingumą turinčių žmonių darbo užmokesčio rėmimas mažinamas nuo 70 iki 60 proc., 45–55 proc. darbingumą turinčių – nuo 60 iki 50 proc., taip pat jie bus remiami ribotą laiką – tik iki 6 mėnesių. Nuo kitų metų liepos pradžios nebebus remiami pensinio amžiaus dirbantys neįgalieji. Socialinės įmonės 75 proc. pelno turės skirti socialinės integracijos ir darbinių įgūdžių priemonėms įgyvendinti. Socialinės įmonės pajamos iš ūkinės veiklos turės būti ne mažesnės nei valstybės parama. Gaunant paramą bus apskaitomi tik tie neįgalieji, kurie dirbs ne mažiau kaip 80 valandų per mėnesį. Nuo 20 iki 15 proc. sumažintas įmonės pelnas, kurį ji gali gauti iš valstybės neremiamų veiklų.“
Kaip matome, naujajame įstatyme atsiranda daugiau saugiklių, neleidžiančių socialinėms įmonėms pelnytis iš neįgaliųjų. Vis dėlto akivaizdu, kad socialinės įmonės gavo ir tebegauna didesnę valstybės paramą nei atviroje rinkoje dirbantys neįgalieji.
Socialinių įmonių įstatymo 13 straipsnyje sakoma, kad socialinei įmonei gali būti skiriamos subsidijos darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms; neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti; neįgalių darbuotojų darbo vietoms ir jų darbo priemonėms pritaikyti; tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti. Be to, neįgaliųjų socialinei įmonei gali būti skiriamos subsidijos neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti; administravimo, transporto, asistento išlaidoms.
Tą pačią rugsėjo 19 d. priimtuose Užimtumo įstatymo pakeitimuose kalbama apie galimybę neįgaliesiems gauti lydimąją pagalbą, nuo šių metų rudens SADM sunkiausią negalią turintiems žmonėms pradėjo teikti asmeninio asistento paslaugą. Vis dėlto net ir nepatyrusia akimi matyti, kad valstybės parama socialinėms įmonėms yra neproporcingai didelė. Labai gaila, bet įstatymų leidėjai, priimdami Užimtumo įstatymo pataisas, nesiteikė peržiūrėti maksimalaus subsidijos dydžio, jis liko toks pat – 1,5 minimalaus atlyginimo (MMA), nors dar pernai buvo siūlymas jį didinti iki 2 MMA. Taigi neįgalieji, dirbantys pagal Užimtumo įstatymą subsidijuojamose darbo vietose, ir toliau negalės uždirbti daugiau nei 1,5 MMA. Kaip ir iki šiol, jie negalės turėti autorinių sutarčių ar gauti vieno kito honoraro už laisvalaikiu sukurtą meno kūrinį ar savo rankomis padarytą suvenyrą. Jeigu netyčia taip nutiktų, subsidija būtų stabdoma.
Nori nenori, tenka sutikti su J. Džiugeliu, kad politikai ir aukščiausio lygio valdininkai rūpestį neįgaliaisiais dažnai supranta kaip pareigą „glostyti jiems galveles ir kalbėti gražius žodžius...“
Meto, kai negalieji galės garbingai ir oriai užsidirbti bent pusę Seimo nario atlyginimo, teks dar palaukti.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
