Natalijos gyvenimas pasikeitė kardinaliai – buvo laikotarpis, kai ji praktiškai gyveno gatvėje, pasislėpusi gerdavo vyro skystį po skutimosi ar burnos skalavimo skystį, o atsikėlus vidury nakties nueiti nusipirkti alkoholio atrodė įprasta. Visai neseniai moteris paminėjo 15 metų sukaktį, kai nevartoja nė lašo alkoholio, kasdien ją palaiko mylimas vyras ir didelį malonumą teikia mėgstama veikla.
„Man niekas nesakė, kad esu alkoholikė“
Bandydama atsekti priežastį, kodėl jaunystėje alkoholis tapo jos gyvenimo palydovu, moteris sako dar neradusi aiškaus atsakymo – greičiausiai, tai padėjo įveikti visas gyvenimo negandas, o ir aplinkoje alkoholio vartojimas buvo normalus reiškinys.
„Aš, tikriausiai, į pasaulį atsinešiau jautresnę sielą ir galbūt alkoholyje radau paguodą. Jis man nebuvo skanus, bet paragavau jo dar paauglystėje. Mes Lietuvoje, prieš einant į kaimo diskoteką, išgerdavome butelį šnapso – ne aš viena, mes visi, tai atrodė normalu“, – pasakoja pašnekovė.
Alkoholis moters gyvenime atsirado dar paauglystėje, tik tuomet jis nesiliejo taip laisvai – nors kompaniją turėjo, pinigų nebuvo pakankamai, kad tai išaugtų į rimtą priklausomybę. Tačiau išvykus gyventi į Kauną, atsivėrė naujos galimybės. Natalija sako, kad problemos su alkoholiu prasidėjo sulaukus 20-ies.
„Kol nebuvo pakankamai pinigų, alkoholio nebūdavo tiek daug, bet kai pradėjau pati užsidirbti, išvažiavau į Kauną, jo tik daugėjo. Apsigyvenusi mieste buvau nustebusi, kad darbe būdavo vieną dieną vienas šampano butelis, kitas, tada kiekvieną dieną su kolegėmis išgerdavome, o man, kaip iš miestelio kilusiai, tai buvo kažkas naujo“, – prisimena N. Nikanova-Kunz.
Tik Lietuvoje Natalija pagalbos neieškojo – sako, net nežino, ar labai daug galimybių sveikti tuomet būtų turėjusi. Tačiau problema buvo ne pagalbos prieinamumas, o ligos nepripažinimas:
„Aš galbūt būčiau ieškojusi pagalbos Lietuvoje, bet aš negalvojau, kad esu alkoholikė. Turėjau psoriazę – ėjau pas gydytoją, skaudėjo dantį – ėjau pas stomatologą, bet neieškojau pagalbos dėl alkoholio, nes man niekas nesakė, kad esu alkoholikė, tokios diagnozės neturėjau.“
Pasibaigus alkoholiui, skiesdavo skystį po skutimosi
Vis tik, kurį laiką moteris bendraudavo su psichologe, nes alkoholio vartojimas buvo kaip amerikietiški kalneliai – dvi savaites trukusią euforiją keisdavo kelis mėnesius trunkanti savigrauža. Jei ne ji, Natalija sako nežinanti, kaip būtų pasisukęs jos gyvenimas – būtent psichologė, dirbdavusi ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, pasiūlė išvykti laimės ieškoti svetur.
„Aš išvykau turėdama 200 Vokietijos markių – mano geriausios draugės uošvienė davė man 100 markių, ji sakė „imk, vaikeli, važiuok, būsi sąžininga, kada turėsi – atiduosi“ ir mano psichologė man davė 100 markių. Su tomis 200 markių išvažiavau į Vokietiją, į nežinią, bet tikėdamasi gražios ateities“, – atvirauja ji.
Nors pradžia Vokietijoje nebuvo lengva, viskas pamažu ėmė dėliotis į savo vietas – čia ji rado ne tik darbą, tačiau ir mylimą vyrą. Tik alkoholis iš gyvenimo niekur nedingo, toliau sekdavo trys mėnesiai ramaus gyvenimo ir dvi savaitės nepertraukiamo alkoholio vartojimo.
„Alkoholio nebuvo daugiau ar mažiau, jo tik daugėjo. Tai kaip kreivė – kai prasidėjo gėrimo stadija, ji tik kilo, kilo. Jau po vedybų būdavo tokios dienos, kai aš gerdavau, bet dar eidavau į darbą, bet buvo dienų, kai nebepajėgdavau atsikelti. Jis vedė mane alkoholikę
Viskas buvo taip nesvarbu, kad nebijodavau naktį atsikelti ir nueiti į degalinę nusipirkti alkoholio. Buvo ir tokių situacijų, kai pasiimdavau vyro skystį po skutimosi, įsipildavau jį į stikliuką ir praskiedusi su vandeniu jį gerdavau“, – beviltiškiausius momentus prisimena N. Nikanova-Kunz.
Gydytis keliavo su alaus buteliu
Šiandien moteris džiaugiasi, kad mylimas vyras nepaliko jos net tuomet, kai matė, kad problema vis gilėja – nuolat sakė, kad joje matė ne nuo alkoholio priklausomą asmenį, o mylimą moterį, kurios šviesia ateitimi stipriai tikėjo, nors pats kilęs iš šeimos, kurioje alkoholio niekas nevartoja.
Galbūt todėl daug kas nenorėjo, kad Natalija su vyru iškeltų vestuves – visi matė, kad problemos su alkoholiu niekur nesitraukia. Nors šiandien moteris atvirai sako, kad labiausiai gailisi dėl to, ką teko išgyventi ją supantiems artimiausiems asmenims, kuriems jos kova su priklausomybe buvo be galo sunki.
„Žvelgiant atgal, sakyčiau, kad aš buvau egoistė, žiūrėjau, kad man būtų gerai, paprasčiausiai niekada nesusimąsčiau apie kitus. Kol negėriau, šeima buvo labai svarbi, bet kai geri, galvoji, iš kur gauti dar alkoholio. Alkoholikas šeimoje yra bausmė. Manau, kad nei vienam alkoholikui neegzistuoja aplinka, kad ir kokia gera ji bebūtų“, – atvirai pasakoja Natalija.
Galiausiai, prieš 15 metų, būdama 34-erių N. Nikanova-Kunz nusprendė, kad metas padėti tašką – ieškoti pagalbos ir sveikti. Paklausta, kas paskatino ieškoti gydymo, ji sako, jog supratimas, kad dėl alkoholio gali prarasti tai, kas brangiausia – šeimą:
„Tada, kai priėmiau sprendimą ieškoti pagalbos, buvau girta, 2,4 promilės ir tada priėmiau sprendimą. Tuo metu turėjau kiekvieną dieną skambinti į terapijos centrą, gėriau ir kiekvieną rytą skambindavau savaitę laiko, kiekvieną dieną, bet man sakydavo, kad nėra vietos.“
Po savaitės nesėkmingų bandymų, laimei, vieta gydymui atsirado. Tuomet nieko nelaukusi ji susikrovė daiktus ir išvyko į kliniką Heidelberge:
„Prisimenu, dar ėjau pas gydytoją su buteliu alaus tašėje, vyras tuo metu buvo darbe, su manimi keliavo jo sesė.“
Alkoholikės statusas – visam gyvenimui
Viskas tetruko savaitę, per kurią kasdien, net naktimis, Natalija vartojo medikų duodamą skystį. Sako iki šiol nežinanti, kas tai buvo, tačiau suveikė it stebuklas.
„Grįžusi namo atsidariau virtuvės spintelę, ten buvo mano mėgstamiausio gėrimo, labai nedaug nugerta ir tikrai keletą sekundžių dvejojau, ką su juo daryti, bet pirmas žingsnis buvo išpilti jį į tualetą“, – tvirtą žingsnį atsisakant alkoholio prisimena N. Nikanova-Kunz.
Tuomet buvo galimybė 12 savaičių išvykti į sanatoriją, tačiau Natalija tokios galimybės atsisakė – norėjo praleisti daugiau laiku su vyru, be to, nusprendė, kad metas mokytis. 2007 m. ji pradėjo mokytis terapijos ir vokiečių kalbos – sako, kalbos žinios buvo menkos, ir 2009 m. galiausiai įstojo į kosmetologiją.
„Pagalvojau, kad mokslai man bus kaip terapija vietoj sanatorijos. Man niekas to nesiūlė, visus sprendimus priėmiau pati ir manau, kad tai buvo pats geriausias pasirinkimas“, – šypsosi Natalija, jau eilę metų dirbanti grožio srityje.
Tik pasveikusia nuo priklausomybės moteris savęs nelaiko – sako, niekada nebus galutinės sveikimo stotelės, nes praeities šešėlis liks visada. Tačiau ji atvirai teigia, kad nebebijo pasakoti apie praėjusį gyvenimo etapą, nes ji – ne viena, praėjusi tokį nelengvą kelią.
„Man visi šiandien sako: „Natalija, tu nesi alkoholikė“, bet sakau, kad alkoholikės statusą turiu visam gyvenimui. Bet po 15 metų aš didžiuojuosi savimi ir džiaugiuosi, kad man pavyko atsikratyti priklausomybės“, – drąsiai sako ji.
