Moteris nebenori tėvams skolinti pinigų: „Man tai per didelė našta“

Dauguma tėvų yra pasiryžę savo vaikams ištiesti pagalbos ranką ir nesvarbu, ar reikėtų jiems padėti pernešti baldus, ar paremti finansiškai. Tačiau kartais atsitinka taip, kad vaikams tenka finansiškai paremti tėvus.

Viena skaitytoja dalinasi laišku, kuriame ji pasakoja, kad dar būdama paaugle pradėjo skolinti tėvams pinigus ir tai tęsiasi jau 10 metų, tačiau ji nebegali to daryti ir dėl to jaučiasi kalta.

„Pirmas kartas, kurį prisimenu, kai skolinau tėvams pinigus, buvo tas kartas, kai ir atidaviau daugiausiai. Man buvo 17 metų, o antstoliai jau keletą kartų beldėsi į duris, tad aš nusprendžiau įsikišti.

Dažnai girdžiu pasakojimus apie tai, kad tėvai padeda vaikams apmokėti didelius pirkinius ir gyvenimo įvykius, kurie šiaip daugeliui mano kartos žmonių nepasiekiami. Nors daugumai mano draugų tėvai padėjo nusipirkti pirmuosius automobilius, apmokėjo universitetą, padėjo iškelti dideles vestuves, aš buvau mamos ir tėčio „bankas“. Taupiau, kad galėčiau paskolinti pinigų, kai tik jiems jų reikia“.

Tiesą sakant, per pastaruosius 10 metų paskolinau tėvams daugiau nei 6000 svarų (6700 eurų), kad jie sumokėtų nuomą, nusipirktų maisto ir neleistų antstoliams atimti automobilio. Aš visada žinojau, kiek mažai pinigų turime, kai augau, nes tėvai dirbo mažai apmokamus darbus.

Įmeskite į tai ir begalę sveikatos problemų, nesugebėjimą sutaupyti sunkioms situacijoms ir, mano nelaimei, dažną rūkymą, ir jūs turite finansinių problemų receptą. Kaip, deja, žino tiek daug kitų mažas pajamas gaunančių šeimų vaikų, tai nepiešia gražios ateities.

Nors vaikystėje visada žinojau, kad mes turime sunkumų, aš, žinoma, negalėjau padėti. Bet viskas pasikeitė, kai sulaukiau vėlyvos paauglystės. Negalėjau daugiau jaudintis ir girdėjau, kaip antstoliai grasino paimti automobilį, jei pinigai nebus sumokėti iš karto, o suma buvo nemaža – 1500 svarų (maždaug 1700 eurų). Nenoriai pasakiau tėvams, kad įsiskolinimą sumokėsiu iš savo vaikystės santaupų.

Jų palengvėjimas buvo akivaizdus, kaip ir kaltės jausmas. Žinoma, jie nenorėjo, kad paauglė dukra sumokėtų tokią didžiulę sumą, bet kokį pasirinkimą jie turėjo? Jie neturėjo santaupų.

Buvau nusivylusi, kad mano tėvai buvo tokie finansiškai neatsakingi, tačiau palengvėjo, kad grasinantys antstolių beldimai į duris pagaliau sustos.

REKLAMA

Tačiau tai buvo tik pirmas kartas, kada paskolinau tėvams pinigų, o tada prasidėjo – kartais jie prašydavo tik 20 svarų (apie 23 eurų), kartais šimtų. Nors jie grąžino didžiąją dalį pinigų, tačiau dalis šio „skolinimo“ metams bėgant tapo tiesiog davimu. Kitaip tariant, pinigų man jie nebegrąžins.

Aš paraginau juos rūpintis savo pinigais, tvarkyti juos, susidėlioti prioritetus. Tačiau praėjus 10 metų po įvykio su antstoliais, jų prašymai skolintis tęsiasi. Ir aš kiekvieną kartą sutinku.

Žinau, kad jie jaučiasi kalti, kad prašo pinigų. Man pasisekė (norisi geresnio žodžio), kad galiu padėti, bet aš uždirbu vidutinį atlyginimą; palaikymas, kurį galiu pasiūlyti, yra ribotas.

Ir aš turiu galvoti apie save. Aš turiu mokėti sąskaitas, turiu mažą sūnų, kurį reikia išlaikyti, ir, vis skolindama pinigus, nesu tikra, kiek dar pati galėsiu jaustis finansiškai tvirta.

Pridėjus dar vieną šeimą į šį nuolat augantį atsakomybės krūvį, aš ir mano partneris patyrėme ne tik savo finansinių, bet ir psichinės sveikatos problemų.

Jei atvirai, negaliu prisiversti to aptarti su savo draugais. Jaučiau didžiulį kaltės jausmą, kalbėdama apie tai atvirai su visais, kuriuos pažįstu, ir parašydama šią istoriją šis kaltės jausmas persikelia į visiškai naują lygmenį.

Manau, kad šis jausmas kyla dėl to, kad, be man tenkančios finansinės naštos, mano tėvai visada buvo puikūs – buvau mylima, jie man skyrė savo laiką ir rūpestį, už kuriuos būsiu jiems amžinai dėkinga.

Tai kodėl aš tai rašau? Noriu papasakoti šią istoriją, kad kiti panašioje situacijoje esantys žmonės žinotų, kad, nepaisant diskusijų šia tema trūkumo, jūs nesate vieniši. Tačiau ateina ir laikas, kai pakanka pakankamai.

Aš nusprendžiau, kad negaliu skolinti pinigų savo tėvams. Aš planuoju aptarti tai su jais ir paaiškinti, kad dabar turiu per daug pareigų ir nebegaliu nuolat remti jų finansiškai. Aš myliu savo tėvus labiau nei bet ką, bet skolinti jiems pinigus yra našta, kurią nešti per sunku“, – laiške metro.co.uk rašė moteris.


Rašyti komentarą...
O
Ona
2021-01-22 21:35:21
Pranešti apie netinkamą komentarą
Viskam yra ribos. Mano atlygį imas
Viskam yra ribos. Mano atlyginimas irgi buvo mažas, taip kad gaunu maža pensiją, bet aš stengiuosi kažkaip tai išgyvent. Jos tėvai paprasčiausiai savanaudžiai ir kad dukra turi ir savo gyvenimą nesupranta. Aš patarčiau neduokite, tegu sukasi kaip ir kiti. Pagailekit mergaitės.


Atsakyti
-4

I
IngridaD
2021-01-22 18:15:50
Pranešti apie netinkamą komentarą
Niekada iš tėvų neprašau kad jie man atiduotų, ar nuperku vaistus ar maistą, ar langus sudėjau, būtų labai didelė gėda iš senukų, senų tėvų da prašyt pinigų, savo tėvams reikia padėti jei tu kažkiek gali, sugebi tai manau būtina senatvėje tėvams padet
Atsakyti
-16

N
Ne visiem būtina
2021-01-23 06:26:38
Pranešti apie netinkamą komentarą
Yra tėveliukų, kur savus banke krauna, ar švaisto svetimiem,o vaikais naudojasi
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (802)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų