REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nuo pat pirmosios Rusijos invazijos į Ukrainą dienos lietuviai surėmė pečius ir jau daugiau nei metus laiko padeda kariaujantiems ir nuo karo kenčiantiems žmonėms viskuo, kuo tik gali. Kaunietė Milda Goštautaitė – viena iš daugelio, nepailstamai dar nuo Maidano įvykių padedanti Ukrainai siekti pergalės. Už savo darbus, neskaičiuojant laiko ir jėgų, ji pelnė „Lietuvos garbės“ „Metų savanorės“ apdovanojimą.

Nuo pat pirmosios Rusijos invazijos į Ukrainą dienos lietuviai surėmė pečius ir jau daugiau nei metus laiko padeda kariaujantiems ir nuo karo kenčiantiems žmonėms viskuo, kuo tik gali. Kaunietė Milda Goštautaitė – viena iš daugelio, nepailstamai dar nuo Maidano įvykių padedanti Ukrainai siekti pergalės. Už savo darbus, neskaičiuojant laiko ir jėgų, ji pelnė „Lietuvos garbės“ „Metų savanorės“ apdovanojimą.

REKLAMA

Milda pasakoja prieš visus kraupius įvykius Ukrainoje lankiusis tik kartą, kai buvo 11-12 metų, ir tąkart parsivežė kelis įspūdžius: kokie gražūs kalnai, kokios nepaprastai skanios avietės ir tai, kad ten buvo berniukas vardu Tomas.

Ilgus metus šie įspūdžiai gulėjo kažkur giliai atmintyje. Iki 2013 metų, kai Ukrainoje prasidėjo Maidano revoliucija.

„Prisimenu tas naktis, kada stebi viską per televiziją, pasižiūri per langus, pas kaimynus taip pat dega šviesos, visi stebi, kas vyksta“, – prisiminė ji.

REKLAMA
REKLAMA

Lemtingi klausimai

Tai, kas įvyko, palietė kiekvieną lietuvį ir priminė, kad grėsmė visai šalia. Šie įvykiai pasėjo ne tik baimę ir nežinomybę, bet ir ryžtą veikti:

REKLAMA

„Manau, daugeliui žmonių pradėjo kilti klausimas, kas bus, jeigu pas mus ateis ir kaip galima jiems padėti?

Šie du klausimai mane atvedė į Šaulių sąjungą, nes tai buvo atsakymas, kad tai gali būti organizacija, kuri bent jau parodys kryptį, kokia veikla galima užsiimti konkrečiai šalies gynyboje. Taip pat, buvimas struktūroje iš tiesų padėtų nepasimesti dieną X.“

Kovo 11-oji Mildai yra labai simboliška data – būtent šią dieną 2015 m. ji davė šaulės priesaiką. Visą tą laiką jos neapleido mintis, ką gali daryti, kad padėtų kenčiančiai šaliai ir jos žmonėms.

REKLAMA
REKLAMA

„Tuo metu, žiūrėdama visus įvykius, labai gailėjausi, kad neturiu jokios profesijos, kuri galėtų padėti Ukrainai, pavyzdžiui, medikės, kad galėčiau važiuoti ir padėti.

Net negaliu pasakyti, iš kur kilo tas noras, nes anksčiau neturėjau noro važiuoti į karo zoną. Tai buvo natūralus noras padėti žmonėms. Matyt, kad surezonavo ir bendra istorija, ir bendras priešas, ir tai, kad Ukraina – kultūriškai artima šalis“, – svarstė M. Goštautaitė.

Dar 2016 m. ji pirmą kartą išvyko į okupuotas Ukrainos teritorijas – Luhansko, Sjevjerodonecko, Ivano Frankivsko sritis. Kiekviena kelionė buvo emociškai sunki, bet būtina: tada kariai nebuvo tiek pasiruošę, žmonės gyveno apšaudomose, sugriautose teritorijose.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Civiliai neturėjo kur bėgti, nebuvo tokios išvystytos pabėgėlių sistemos, todėl nebuvo, kur dėtis, žmonos neteko vyrų, vaikai liko našlaičiais, dėl mokytojų trūkumo kilo daug problemų su vaikų švietimu.

„Šios patirtys buvo labai skausmingos. Matant karių sąlygas, vaikų sąlygas, matant suaugusių žmonių, ypatingai vyresnio amžiaus, skausmą, kai jie iš ten išvažiuoti negali, neturi kur pasitraukti, kad galėtų oriai nugyventi savo likusį gyvenimą. Jie liko gyventi skurde ir apšaudymuose“, – dalinosi savanorė.

Pagalbos poreikis neaprėpiamai didelis

Prisimindama ankstesnes keliones, Milda pastebi tik viena – tada jos būdavo retesnės, o nuo lemtingosios 2022-ųjų vasario 24 d. tapo vis dažnesnės, pagalbos poreikis vis augo.

REKLAMA

„Skirtumas tas, kad labai išsiplėtė fronto linija, atsirado labai daug sugriautų namų ir pagalbos reikia daugybei civilių, pafrontės gyventojų, pabėgėlių, karių, kaip ir gyvūnams“, – pastebi ji.

Reikalinga pagalba labai skiriasi, nes regionuose situacijos – be galo skirtingos. Gyvenantiems toliau nuo fronto linijos, kur jų nepasiekia artimo nuotolio ginklai, kiek saugiau, tačiau visada virš galvos kybo raketų atakos grėsmė:

„Tačiau ten sutrikdyta infrastruktūra, dingsta elektra, ko pasekoje dingsta ir vanduo, tai sudaro daugybę problemų civiliams gyventojams, ypač tiems, kurie yra mažai mobilūs, pavyzdžiui, gulintys ligoniai.“

Pagalba reikalinga ir pabėgėliams, kurie buvo priversti palikti savo namus ir jau metus gyvena nedidelėse patalpose ir ne po vieną šeimą, trūksta įvairių daiktų, kuriuos bėgdami jie paliko namuose.

REKLAMA

„Pafrontės gyventojams, ypatingai ten, kur vyksta karščiausios kautynės, kyla daugybė įvairiausių problemų – nuo maisto, higienos priemonių trūkumo, nes logistika yra sudėtinga, sunku atrasti, kas veža, sunku pasiekti žmones dėl nuolatinių apšaudymų, o ligoninės turi daugybę darbo“, – tikrąjį karo veidą atskleidžia Milda.

Dažnai nutrūksta elektros tiekimas, nėra vandens, tad žmonės negali pasirūpinti net paprasčiausiais poreikiais. Daugybė namų stovi be langų; net jei raketa pataiko į gretimą namą, nuo smūgio bangos išbyra visi langai.

Tačiau ukrainiečiai yra pasiruošę atstatyti savo namus, institucijų pastatus, sugrįžti į įprastą gyvenimą. Tai Mildą labiausiai ir žavi – ryžtas stovėti už savo šalį surėmus pečius. Atsitraukdami priešai išsivežė viską: techniką, reikalingą transportą ir net gėlių vazonėlius, tačiau ukrainiečiai nepasiduoda.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Priešų minos – net po knygomis

Vis tik, yra ir kita medalio pusė, pareikalaujanti daugybės aukų. Deokupuotose teritorijose daug gyvybių pareikalauja atsitraukusių priešų paliktos minos:

„Daugybė civilių žūsta nuo minų, nes atsitraukdami priešai jas paliko visur: ir laukuose, ir institucijų pastatuose, gyvenamuose namuose, net po knygomis, po asmeniniais daiktais.“

Kenčia ne tik žmonės – daugybė gyvūnų neteko augintinių arba jų šeimininkai išvykdami negalėjo jų pasiimti kartu.

Benamių gyvūnų vis daugėja, tad kyla dvi problemos: jiems trūksta maisto, tačiau būtinas ir ilgalaikis sprendimas, būtina pradėti sterilizacijos programą, kad problemos mastas nedidėtų.

REKLAMA

Savanoriams nepakanka atgabenti humanitarinę paramą, reikia ją išvežioti, nes ne visiems paramos vietos lengvai pasiekiamos.

Milda pažymi, kad nepailsdama keliauja ten todėl, kad labai trūksta savanorių – daugybė aktyvių, patriotiškų žmonių pasitraukė, nes likti jiems buvo per daug pavojinga.

„Okupantai vaikščiojo su sąrašais, ėjo į konkrečius butus, medžiojo aktyvius žmones, nesvarbu, kuo jie užsiėmė. Tuos žmones stengėsi surasti ir įkalinti, todėl kas spėjo pabėgti prieš okupaciją ar okupacijos metu, daugelis jų liko savanoriauti tose vietose, į kurias pasitraukė“, – pasakojo M. Goštautaitė.

Vienybė, verčianti didžiuotis

Milda ne tik vyksta į Ukrainą su humanitarine pagalba – ji buvo viena iš padėjusių išgabenti ukrainiečius iš karščiausių taškų į Lvivą. Tam reikalingas šaltas protas ir koordinuotas veikimas, todėl emocijas ji stengiasi nustumti į šalį.

REKLAMA

Visada išlaikyti šalto proto neišeina, nes visi esame žmonės ir emocijos natūraliai kyla, ypač, jeigu esi pavargęs, lengviau viską prisileidi.

Ten būnant stengiamės negalvoti apie konkrečias problemas, o galvoti apie bendrą vaizdą, galvoti apie tai, kad visas kaimas yra sugriautas, visur langai išdaužyti ir kad Lietuvoje reikia rasti plėvelės, atvežti ją“, dalinosi savanorė.

Ieškant paramos, viskas priešinga – konkrečios istorijos, konkretūs atvejai padeda suburti žmones: „Kiekviena istorija, net pati smulkiausia, paprasčiausia, lengviausia, yra siaubinga. Tai, kas dabar yra kasdienybė daugybei Ukrainos gyventojų, yra sunkiai suvokiama.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Matydama lietuvių vienybę padedant Ukrainai, Milda negali nesididžiuoti savo tauta. Ji pažymi, kad yra ir daug nematomos paramos, daug nedidelių iniciatyvų, netrūksta ir didelių iniciatyvų, kurios priverčia didžiuotis vienybe. Tačiau parama vis dar aktuali ir prisidėti gali kiekvienas.

Ukrainos karas – visų mūsų karas. Ir „Lietuvos garbės“ apdovanojimą Milda vertina ne kaip asmeninį įvertinimą, o kaip apdovanojimą visiems, kurie, kaip ir ji, širdies balso šaukiami negali neprisidėti prie Ukrainos kelio į pergalę.

Padėjimas iš savos kišenės yra padėjimas.
Jug pagalbą surinko iš daugybės žmonių apie kokius pavyduolius kalbi daug žmonių padėjo.
Geri darbai kitų sąskaita.
Maziau gal reikia kariauti ir zudyti ir tada nespaus sirdies. Kai patys zudo, tai ir juos zudo. Harmonijos desniai. Myleti priesus ir artimus reikia, o ne zudyti ir tada ir vasiau bus netokie kartus.
KA JIN NUVEIKS TIK IESKO NAUDOS SAU DIDVYRE
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų