20 metų policijoje dirbanti D. Jakubkienė su vyru (taip pat buvusiu pareigūnu) augina paauglį Justą ir 8-erių dukrą Luką. Prieš kelerius metus šeima iš miesto išsikraustė gyventi į rajoną, kur įsikūrę sodyboje dabar augina naminius paukščius, gyvulius, užsiima daržininkyste.
Kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą nusprendė dėl sūnaus, kuriam kaimas teikia daug džiaugsmo: „Justas nuo mažens labai myli gyvūnus. Turim daugiau nei 100 iškamšų gyvūnų kolekciją. Tad persikėlus į sodybą jis padeda darbuotis – šeria triušius, kitus gyvulius“.
Kad gims kitoks sūnus nenumanė net medikai
Dabar Jakubkų šeimos gyvenimas atrodo gana ramus ir be didelių iššūkių, tačiau santuokos pradžioje gimęs kitoks berniukas gyvenimą apvertė aukštyn kojom.
Pareigūnė prisipažįsta, kad pamačiusi vos gimusį sūnelį ir supratusi, kad berniukas su Dauno sindromu, išsigando, patyrė šoką, tačiau ir suaugo: „jaunystėje buvau labai didelė vėjavaikė. Gyvenau tik šia diena ir kas bus rytoj nerūpėjo, o pamačiusi kūdikį subrendau per vieną valandą.
Supranti, kad tu nebe vaikas, kad už tave problemų neišspręs nei mama, nei draugai. Atėjo laikas, kai tu esi atsakingas už kitą. Tokioje situacijoje galbūt kiekvienas reaguotų skirtingai.
Aš neverkiau labai ilgai. Paprastai vaikai su Dauno sindromu turi ir kitų sveikatos problemų, Justas turėjo širdies ydą, nežinojom, kaip viskas bus. Kai jam sulaukus 9 mėnesių padarė širdies operaciją ir pasakė, kad sūnus dabar tikrai išgyvens, tada leidau sau atsipalaiduoti ir pirmą kartą apsiverkiau“.
Jauna šeima vaikelio susilaukė vos perkopę 20 metų, tad gydytojai neįžvelgė rizikos, o ir informacijos apie įgimtas ligas buvo nedaug, todėl gimus berniukui šeimai teko lankytis pas įvairius specialistus. Danutė sako, kad iš pradžių jautėsi pasimetus – nežinojo, kokia tai liga.
„Kai kurie gydytojai iškart sakė, kad vaikas bus neugdytinas ir neturėčiau daug tikėtis. Tai ką prognozavo gydytojai jam gimus, mes jau viską viršijom 100 proc. Tokioje situacijoje labai daug priklauso nuo tėvų – kiek pats lavinsi vaiką, kiek pastangų įdėsi, toks rezultatas ir bus.
Tai akcentavo ir kai kurie gydytojai. Todėl negalėjau sau leisti depresuoti, reikėjo dirbti. Kitos mamos klausia, kaip jūs išmokote kalbėti, nes labai daug tokių vaikų nekalba. O rezultatas toks, nes su Justu dirbo ne tik specialistai, bet ir aš namuose daug jį mokiau. Nuo pat gimimo akcentavau protinius gebėjimus“ - pasakoja pareigūnė.
Nors iki sūnaus operacijos Danutė vengė bendrauti su aplinkiniais, visuomet jautė didelį šeimos ir draugų palaikymą: „kai Justui buvo pusė metų, aš dar nepriėmiau nieko į svečius, tačiau viena draugė atėjo nesiklausus. Užsuko netikėtai su savo 1 metų sūneliu ir tortu.
Pasakė, kad ne pas mane atėjo, o jos sūnus ketina švęsti savo gimtadienį su savo draugu – mano sūnumi, kurio dar beveik niekam nerodžiau. Ji taip mane nuramino, kad tikrai pamaniau – būna ir blogesnių variantų“.
Aplinkinių požiūris kartais skaudina
Pareigūnė neslepia, kad teko labai pasistengti ir nemažai kovoti, kad augantis berniukas lankytų darželį su sveikais vaikais. Dabar Justas mokosi specialioje mokykloje, lanko nemažai būrelių – šokius, dailę, bando sportuoti.
Tam, kad berniukas su Dauno sindromu lankytų darželį su sveikais vaikais pareigūnei reikėjo pakovoti švietimo įstaigose, tačiau vėliau prob
lemų nekilo: „sūnus net pilnai nevaikščiojo, tačiau įstatymai leido kitokius vaikus integruoti. Jam tai buvo labai naudinga. Tokie vaikai labai mėgdžioja kitus, tad galbūt todėl Justas neturi lingavimo, nes jį supo sveiki vaikai. Jis taip pat socializuotas, žino, kaip reikia elgtis, kaip tvarkingai valgyti. Grupės vaikų tėvai buvo labai supratingi, jie sutiko, kad jų vaikai turi matyti, jog yra visokių žmonių“.
D. Jakubkienė pastebi, kad Lietuvoje didžiausia problema – požiūris į kitokius žmones. Dažnai žmonės bijo to, ko nepažįsta: „kai dukra pradėjo lankyti darželį, mes su Justu eidavom jos pasiimti. Tačiau ji darželyje pradėjo girdėti kalbų ir greitai pradėjo prašyti, kad brolis nebeateitų, nes kiti vaikai jo bijo.
Pakalbėjau su pedagogais. Justo mokykla ir dukros darželis buvo greta vienas kito, tad susitariau, kad per neįgaliųjų dieną Lukos auklėtoja su visais vaikais nueitų pas Justą į mokyklą susipažinti su kitokiais vaikais. Visi pabendravo, pamatė, kad nėra ko bijoti. Tuo ir baigėsi problemos“.
Žvilgčiojimų paslapčiomis, anot D. Jakubkienės, visada būdavo, tik ji iškart išmoko į tai nekreipti dėmesio, panašiai elgtis pamokė ir sūnų: „ypač vyresni žmonės mėgsta paspoksoti, tačiau esu pamokiusi Justą, kad jeigu kas nors labai žiūri – pasisveikink, sakyk labas. Ir jis kartais taip padaro. Tuomet žmonės pasimeta. Jaunimas kitaip reaguoja, supranta, kad yra visokių žmonių“.
Paauglys mėgsta bendrauti
Nors Danutė pati labai komunikabili ir su aplinkiniais lengvai randa bendrą kalbą, sūnų ji apibūdina kaip panašų į tėtį – labiau uždarą.
Justas turi sveikų draugų, su kuriais kartu augo nuo mažens ir dabar dažnai pasimato. Visi jie paaugliai, tačiau niekas nesigėdija ir laisvalaikį leidžia kartu. Pareigūnės sūnus mėgsta žaisti boulingą, eiti į kavines: „vasarą atostogaujant Palangoje vakarieniavome kavinėje, kur grojo gyva muzika.
Prie gretimo staliuko sėdėjo moterų kompanija. Justas labai mėgsta šokti, o man jau nusibodo, nes tokia muzika nepatinka, sakau, eik moteris pašokdink. Ir jis nuėjo, o moterys kokios laimingos buvo! Vėliau priėjo, dėkojo, sakė, kad jei ne Justas net nebūtų šokusios“.
Sūnus išmokė džiaugtis paprastais dalykais
Danutė save apibūdina kaip maksimalistę, todėl gimęs sūnus privertė į viską pažvelgti kitaip: „visada galvojau, kad turiu būti geriausia, mano vaikas turi būti geriausias.
Ir kai vaikas yra kitoks, tu negali planuoti, kad jis kažkada lankys vieną ar kitą būrelį, kad gerai baigs mokyklą. Mėgau išsikelti aukštus tikslus ir jų siekti, tačiau su Justu išmokau džiaugtis mažesniais, paprastesniais dalykais: vaikas pradėjo vaikščioti 6 metų.
Man tai buvo didžiausias džiaugsmas. Pats paprašė į tualetą – jau pasiekimas. Jis moka skaičiuoti, rašyti, tik reikia kantrybės, nes tai daro lėtai.
Dabar galvoju, kad didžiausias pasiekimas, kad jis kalba. Jeigu nueis kažkur be manęs, žinau, kad su juo susikalbės. Jis mokės pasakyti, kur gyvena, kiek jam metų. Mano Justas savarankiškas. Dabar turiu pati sau priminti, kad jis jau ne vaikas, jau paauglys.
Sūnus mane išmokė pakantumo, kantrybės, tiesa, ir „naglumo“, nes reikėjo kovoti už tai, kas tau priklauso – turi daug domėtis, prašyti, reikalauti. Bet išmokė ir daugiau šypsotis, nes ne šiaip sau juos vadina saulės vaikais, jie dažniausiai šypsosi ir yra labai geri“.
