„Paprastai būna taip: rytą rimta treniruotė, tada poilsis, po pietų – lengvas atstatomasis krosas, – pasakoja sportininkė. – Treniruočių pobūdis gali skirtis priklausomai nuo to, kada vyks varžybos, kurioms ruošiesi. Po maratono organizmui reikia atgauti jėgas, todėl kartą per dieną bėgame lengvą krosą – iki 15 kilometrų. Ciklo viduryje – ilgas 20–25 km krosas ir antra lengva treniruotė. Prieš pat varžybas bėgame trumpesnius atstumus, daugiau dirbame greičiui. Įprastai per savaitę nubėgu vidutiniškai 120–130, per mėnesį – 500–520 kilometrų.“
Pirmoji paralimpietė
A. Garunkšnytė – pirmoji ir vienintelė regėjimo negalią turinti Lietuvos maratonininkė. Ji pirmoji iš neįgalių mūsų šalies sportininkų šį pavasarį Londono maratone iškovojo teisę dalyvauti Tokijo paralimpinėse žaidynėse ir dabar joms intensyviai ruošiasi. Prieš maratoną Aušra neslėpė: Londonas lems labai daug! Dabar jau žinome – per treniruotes išlietas prakaitas nebuvo veltui.
Pradėjusi bėgioti maratoną Aušra sporto pasaulyje nebuvo naujokė. Mokydamasi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, intensyviai užsiėmė lengvąja atletika: bėgiojo vidutinius 800 ir 1500 m nuotolius, atstovavo Lietuvai tarptautinėse varžybose. Tačiau, anot sportininkės, atėjo metas, kai rezultatai nekilo, reikėjo apsispręsti – palikti sportą arba kažką keisti.
Bėgant vidutinius nuotolius, Aušrai pritrūkdavo greičio, bet pakako ištvermės, tad žvilgsnis nukrypo į maratoną. Treniruoti būsimą maratonininkę ėmėsi treneris Linas Balsys, pats buvęs ilgų nuotolių bėgikas, Atėnų paralimpinių žaidynių maratono rungties prizininkas. Aušra pradėjo treniruotis 2017 metų pradžioje, o rudenį jau dalyvavo Vilniaus maratone.
Pirmieji maratonai sportininkei nebuvo sėkmingi: arba netenkindavo rezultatas, arba neįveikdavo visos distancijos. „Pirmąjį savo gyvenime Vilniaus maratoną prieš dvejus metus nubėgau, bet rezultatas buvo prastas – daugiau nei trys su puse valandos, – prisimena Aušra. – Tą patį rudenį maratonas Frankfurte, rezultatas dar penkiomis minutėmis prastesnis. 2018 metų pavasarį Londone distancijos nebaigiau, kaip ir vėliau bėgant Kauno maratoną. Nusivyliau savimi, maniau, kad nesugebu, negaliu pateisinti vilčių.“
Rengdamasi šių metų Londono maratonui, Aušra bendravo su sporto psichologu – būsimam startui ruošėsi ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Tai buvo viena paskutinių galimybių patekti į Tokijo paralimpines žaidynes – reikėjo būti tarp keturių greičiausių bėgikių. Mergina šią galimybę išnaudojo: užėmė ketvirtąją vietą, parodė aukštą rezultatą – 3 val. 18 min. 23 sek. Šis rezultatas tapo kelialapiu į Tokiją ir A. Garunkšnytės asmeniniu rekordu.
Pasirengimas prasidėjo
Šį rudenį A. Garunkšnytės laukė naujas iššūkis – Berlyno maratonas. Pasak trenerio L. Balsio, šį kartą nei jis sportininkei, nei sportininkė pati sau jokių konkrečių tikslų nekėlė. „Siekėme, kad atsirastų didesnis pasitikėjimas savimi, nekiltų minčių, jog galima nebaigti trasos“, – pasakojo L. Balsys. Nepaisant to, Aušra, bėgdama šį maratoną, pademonstravo gerą sportinį pasirengimą ir keliolika sekundžių pagerino asmeninį, o kartu ir Lietuvos silpnaregių moterų maratono rekordą. Dabar tik kelios sekundės bėgikę skiria nuo tos dienos, kai bus įveikta 3 val. 18 min. riba.
„Po Londono buvo smagu, džiugu, bet ši sėkmė galėjo būti tiesiog atsitiktinumas. Tik nubėgusi Berlyno maratoną supratau, kad tai iš tikrųjų mano rungtis, kad galiu joje sėkmingai dalyvauti ir varžytis“, – dalijasi mintimis Aušra.
Po įveikto maratono sportininkui paprastai reikia mėnesio, kad atgautų fizines jėgas ir emocinę pusiausvyrą. Tuomet jis ilsisi arba bėgioja lengvus krosus. A. Garunkšnytei spalis kaip tik ir buvo tasai poilsio ir lengvų krosų mėnuo.
„Per laiką, likusį iki paralimpinių žaidynių, suplanavome tarpinius startus, pasirengimo stovyklas. Programą suderinome su Lietuvos paralimpiniu komitetu. Vienas iš tarpinių startų buvo rugsėjį vykęs Berlyno maratonas. Dar vienas tarpinis maratonas laukia Tokijuje kovo 1 dieną“, – pasakoja L. Balsys.
Paralimpinis maratonas nevyks toje pačioje trasoje, bet organizatoriai žadėjo, kad sąlygos bus labai panašios. Po jo – jau paralimpinės žaidynės. Anot trenerio, dalyvaujant aukščiausio lygio varžybose, svarbu tampa viskas: vietovės reljefas, raižytumas, sportininkės organizmo galimybė adaptuotis. Dar daugiau svarbos visa tai įgyja tuomet, kai bėga neregiai ar silpnaregiai.
Rengiantis paralimpinėms žaidynėms sportininkei numatytos dvi mokomųjų treniruočių stovyklos: sausį – Portugalijoje, liepą – Italijos aukštikalnėse. „Žiemą bėgioti ne tik šalta, bet ir nepatogu, slidu, galima lengvai gauti traumą, todėl vykstame ten, kur šilta, – sako L. Balsys. – Treniruočių stovykla Italijos aukštikalnėse reikalinga tam, kad organizmas prieš varžybas pradėtų gaminti daugiau hemoglobino ir kad pastarasis geriau aprūpintų raumenis deguonimi.“
Aušra neslepia – artimieji į naująją jos sportinę veiklą iš pradžių žiūrėjo su šypsena. „Kol bėgiojau vidutinius nuotolius, treniravausi kartą per dieną, tėtis nieko nesakė. Kai pradėjau bėgioti du kartus per dieną, rengtis maratonui, pradėjo sakyti, kad tikriausiai neturiu ką veikti. Kartą vyko bėgimas mano gimtojoje Ukmergėje, tėtis atėjo pasižiūrėti, nuo to laiko įsigijau dar vieną gerbėją“, – pasakoja sportininkė.
Tomas Hanksas
Clintas Eastwoodas
Leonardas DiCaprio
Sveikatingimo projekto mbasadorė
22 milijonai žingsnių – toks atstumas nuo Vilniaus iki Tokijo ir vėl atgal iki Vilniaus. Šį atstumą jau eina daugelio Lietuvos „Rotary“ klubų nariai. Eina ne šiaip sau, nors, pasak jų, vaikščiojimas yra pati natūraliausia žmogaus būsena, o palaikydami ir paremdami Tokijo paralimpinėms žaidynėms besiruošiančią A. Garunkšnytę. Aušra yra socialinio, o kartu – ir sveikatingumo projekto „Judėk prasmingai“ ambasadorė.
„Po Rio de Žaneiro žaidynių pastebėjome, kad mūsų paralimpiečiai sulaukė nepelnytai mažai visuomenės dėmesio, – pasakoja „Rotary“ klubo „Dipolis“ viešųjų ryšių komiteto vadovas Deividas Jakuntavičius. – Prieš dvejus metus Šiaulių krašto „rotariečiai“ rinko paramą šaulei Raimedai Bučinskaitei, šiemet parėmėme irkluotoją Augustą Navicką. Kreipėmės į Lietuvos paralimpinį komitetą, paklausėme, kaip dar galėtume prisidėti prie šalies paralimpinio sporto. Komiteto vadovai pasiūlė remti vienintelę negalią turinčią maratono bėgikę. Susitikome su Aušra, jos treneriu L. Balsiu, išsiaiškinome, kokios paramos reikia, kuo galėtume padėti.“
Klubo „Dipolis“ prezidentas Laurynas Savickas sugalvojo pagalbą Aušrai susieti su prasmingu klubo narių laisvalaikiu ir kartu visam šiam reikalui suteikti sportinio azarto. Šitaip dienos šviesą išvydo projektas „Judėk prasmingai“ – „rotariečiai“, naudodamiesi mobiliąja programėle „Walk 15“, užsibrėžė nueiti 22 mln. žingsnių. Projektas spalio 25 dieną pristatytas per metinę Lietuvos „Rotary“ konferenciją, tačiau dar iki pristatant tapo akivaizdu, kad jį įgyvendinti imsis ne tik „Dipolio“ klubas. „Projektas „Judėk prasmingai“ tapo visos Lietuvos „Rotary“ apygardos projektu, – sako D. Jakuntavičius. – Jau dabar yra nueita daugiau kaip 1 mln. žingsnių.“
Projekto metu surinktos lėšos bus skirtos Aušros dalyvavimui ateinančių metų kovo 1-ąją Tokijuje vyksiančiame maratone, taip pat treniruočių stovyklai Italijoje. Dalis lėšų bus skirta sportinei ir techninei įrangai – anot D. Jakuntavičiaus, tam, kas yra už bėgimo trasos ribų ir suprantama tik sporto specialistams.
„Turiu daug šaunių draugų, – sako Aušra. – Bendrauju ne tik su „rotariečiais“, bet ir su Vilniaus LIONS moterų klubu. Prie mano galimybės dalyvauti Tokijo paralimpinėse žaidynėse prisideda labai daug bičiulių, todėl jeigu jose pasieksiu kokių nors rezultatų, tai bus ne tik mano, bet ir jų indėlis.“
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
