Šv. Jokūbo keliu leidęsis tauragiškis Donatas Gimbutas kelionėje jau praleido 18 dienų. Kas dieną vyras įveikia apie 30 km. Pastarosiomis dienomis jį toliau džiugina naujos pažintys ir kelyje patirti įspūdžiai. Deja, vakarykštėmis žiniomis, Donatas dėl užklupusios ligos tempą sulėtino – kasdien jis nukeliauja tik po 15 km. Kaip vakar SMS žinute rašė Donatas, į gydytojus nesikreipė, karščiavimą gydosi poilsiu.
Donatas Gimbutas (prieš susirgdamas):
„Atsimenate linksmąjį senjorą iš Kanados, apie kurį jau pasakojau? Iš vieno miestelio pajudėjęs vienas pirmųjų ir palikęs linksmuolį pūsti į ūsą, ėjau visą dieną beveik nesustodamas ir, kai užsukęs į vieną užeigą atsigaivinti pamačiau sėdintį jį išsišiepusį, tarytum klausiantį manęs: „Kur taip ilgai?“, vos neiškritau iš batų. Pasirodo, jis pametė savo žmoną kažkur kely ir, sėdęs į taksi, atvažiavo čia. Surašęs visus savo bei pabėgėlės duomenis jis paprašė, kad artimiausiame kaime jos paieškočiau.
Manau, niekas turbūt labai neprieštaraus, jei pasakysiu, kad dauguma žmonių sutinkami ne veltui. Teko išgirsti įdomią italės istoriją apie tai, kaip jį renkasi vyną. Nors ir sunkiai suprantamu akcentu, italė dėstė: „Aš visad žiūriu į pagaminimo datą ir regioną. Jei tai, pavyzdžiui, 2010 metų pietų Italijos regione gamintas vynas, tai galvoju, kokia vasara buvo 2009 m. tame regione, ar oro sąlygos buvo palankios vynuogėms sirpti...“. Jai taip bekalbant aš supratau, kad, nemėgdamas vyno gyvenime turiu vienu rūpesčiu mažiau – man nereikia parduotuvėje atsistojus galvoti, pavyzdžiui, ar 2000 metais Čilėje vynuogės ne per greit augo...
Vienas linksmesnių potyrių bendraujant su kitataučiais buvo bandymai taisyklingai atkartoti jų vardus bei klausyti, kaip jie bando padaryti tą patį. Po trečio ar ketvirto karto nusprendžiau nešvaistyti laiko mokant juos teisingai ištarti mano vardą, be to, visai patiko atsisveikinti išgirsti save vadinamą tarsi kokį graikų dievą Donatos.
Kadangi ir antrą savaitę nepavyko išvengti dažno bei nemalonaus lietaus, negaliu šioje vietoje nepašiepti Ispanijos ir nenupiešti šaržo. Įsivaizduoju, kaip po kokių 5 metų nusistovėjus tokiems orams skambės lietuviškų kelionių agentūrų šūkiai: „Perkaitote Lietuvoje? Pasiilgote senų gerų orų? Vykite į Ispaniją! Ten temperatūra vasarą +15! Lietus triskart per dieną įskaičiuotas“.
Perėjus nemažą dalį Ispanijos nori nenori akis bado didžiulis kontrastas tarp regionų. Didžiuosiuose miestuose galima ir pasiklysti nepamačius kelio nuorodų ar užsižiūrėjus į kokį architektūros stebuklą, tačiau ten visada bus minios žmonių, kurių gali paklausti, kur link reikia judėti toliau. O štai mažuosiuose miesteliuose ar kaimeliuose, kada į juos benueitum, ryte ar vakare, nerasi nė gyvos dvasios. Pradėjome juokauti apie miestus vaiduoklius, nes be barų, kurie gyvena iš piligrimų, niekas daugiau gyvybės ir nesuteikia. Mus pasiekė viena įdomi istorija, kad vienas miestelis pastatytas kažkokio mafijos atstovo ar kito nešvaria veikla besiverčiančio asmens. Miestelis gražus, naujas, matėme net mokyklą su baseinu, golfo laukais ir t.t. Įdomu, kad jame gyvena vos 30 žmonių, nors tilptų dar bent 100 kartų daugiau“.
Donatas sako kelionės metu iš sutiktų piligrimų surinkęs 100 eurų bei kviečia prisidėti prie jo piligriminės kelionės tikslo – surinkti 45 tūkst. litų druskų terapijos įrangai, skirtai Vaikų reabilitaciniam centrui-mokyklai „Pušelė“ įsigyti. Druskų terapija – tai nemedikamentinis gydymas dirbtinai kambaryje sukuriant druskų kasyklų mikroklimatą su nekintama temperatūra ir oro drėgnumu. Šia terapija gydomos vaikų kvėpavimo takų ligos. Aukoti galima trumpąja žinute, įrašius „pusele5“ (auka 5 Lt) arba „pusele10“ (10 Lt) siųsti numeriu 1670. Pinigus galima pervesti ir į sąskaitą AB DnB banke Nr. LT854010041600080103
