Po kelių mėnesių, su dukra Tautvile ir sūnumis Joriu ir Vytautu, atvažiavo ir Tito žmona Gilė. Moteris sutiko su naujienų portalu tv3.lt pasidalinti įspūdžiais ir pastebėjimais apie tai, kaip atrodo gyvenimas laimingiausia pasaulio šalimi tituluojamoje Suomijoje.
Pasipiktinę suomiai
Moteris pasakojo, kad su vyru svajojo apie keliones. „Svajojome apie Kanadą, nes tradicinės šalys, į kurias mėgsta keliauti lietuviai, mums atrodė nuvalkiota. Kai vyrui pasiūlė atvykti į Suomiją, abu nudžiugome, nes būtent tokio iššūkio norėjome,“ – prisiminė Gilė, kalbėdama apie tai, kas paskatino persikelti į Suomiją.
Suomija JT ataskaitoje įvardijama laimingiausia pasaulio šalimi. Moteris atskleidė, kad viskas yra kiek kitaip: „Suomiai šiaip panašūs į lietuvius. Kreivai žiūri į visus, kas ne jie, bet tai labiau liečia atvykėlius iš ne Europos. Mes atrodom kaip suomiai, todėl žvilgsnių gatvėje nesulaukiam, o darželyje į tai, kad Tautvilė, ir dabar Joris su Vytautu, yra iš užsienio, visi žiūri su susidomėjimu.
Mes gyvename mažame miestelyje, kur užsieniečių labai mažai. Šalia esančiame Turku mieste situacija sudėtingesnė. Yra trintis tarp suomių ir, pavyzdžiui, tarp pabėgėlių.
Suomiai jaučiasi išnaudojami ir galvoja, kad viską lengvai suteikia kitiems už jų mokamus mokesčius. Tai erzina ir mus, nes mums, kaip legaliai atvykusiems europiečiams, viską susitvarkyti yra sudėtingiau nei čia neaišku kokiu būdu atsigavusiems pabėgėliams.“
Pusfabrikačių gausa
Suomija jauną šeimą nustebino ne kartą. Gilė prisiminė, kad pirmomis dienomis ją labiausiai stebino parduotuvės: „Įėjęs į lietuvišką parduotuvę ir ilgiau ten apsiperkant, tikrai išeini su lengvu galvos skausmu. Suomijos parduotuvėse tave pasitinka tyla. Net ir piko metu ar visiems užsukus į parduotuvę po darbo, čia tylu.
Antra, pusfabrikačių kiekis. Suomijoje neįprasta gamintis maistą „nuo nulio“, o marinuota mėsa kainuoja pigiau už žalią. Kiekvienoje parduotuvėje tikrai rasi jau paruoštą lazaniją, kurią užteks tik įdėti į orkaitę arba picų, kurias užteks pašildyti mikrobangų krosnelėje.
Trečia – saldumynai. Kiekvienoje parduotuvėje, net mažiausioje, galima rasti skyrių su sveriamais guminukais. Žinoma, pusė jų bus su saldymedžiu. Suomiai taip dievina saldymedį, jog šio skonio gali nusipirkti praktiškai bet ką – pradedant šokoladu, ledais, baigiant jogurtu.“
Vaikų darželiuose – ir sloguojantys, ir sveiki
Tito ir Gilės vaikai lanko darželį Suomijoje. Iš pradžių darželį pradėjo lankyti vyriausioji dukra Tautvilė, vėliau prie jos prisijungė broliai. „Po labai neigiamos patirties su lietuvišku darželiu, kur vaikai žiemą neidavo į lauką, o su sloga buvo varomi gydytis namo, suomiški darželiai man buvo tikra atgaiva.
Dar pačią pirmą dieną, kai mane supažindino su auklėtojomis ir klasėmis, darželio direktorė akcentavo – būtinai atsineškite ir darželyje palikite lietaus rūbus.
Čia viskas buvo paprasta ir savaime suprantama – vaikai kiekvieną dieną bent trumpam žaidžia lauke, su sloga ir nedideliu kosuliu niekas namo neišvaro, nes patalpos visada vėdinamos vaikams žaidžiant lauke,“ – pasakojo Gilė.
Jeigu vaikas rimtai susirgo, tėvams nereikia prašyti gydytojo lapelio, kuris patvirtintų, kad vaikas sunkiai serga. Užtenka išsiųsti SMS ir parašyti, kad vaikas serga ir kelias dienas neateis. Moteris su siaubu prisimena patirtį darželyje Lietuvoje. Tekdavo bent kartą per mėnesį su vaikais praleisti praleisti ambulatorijoje, nes vaikai turėjo slogą ir reikėjo gydytojų lapelių.
Nustebo, kad neturi pačiūžų
Moterį nustebino išvykų gausa vaikų darželyje. Bent kartą per savaitę vaikai eina į miestą, parką ar ant uolų ieškoti grybų, paukščių lizdų ar gėlių. „Viena pirmųjų didesnių išvykų buvo į Suomijos prezidento vasaros rezidencijos sodus. Kartą per savaitę jie eina sportuoti į stadioną, o jeigu blogesnis oras – į miesto sporto salę.
Žiemą sportą pakeitė čiuožinėjimas pačiūžomis. Kai pirmą savaitę aš paklausiau auklėtojos, iš kur gauti pačiūžas, ji labai keistai į mane pasižiūrėjo. Sakė, kad visi suomių vaikai turi nuosavas pačiūžas ir su tėvais čiuožinėja ant užšalusios jūros, ežerų ar specialiai tam įrengtų čiuožyklų po atviru dangumi,“ – prisiminė Gilė.
