Anot tautosakos archyvo skyriaus jaunesniosios mokslo darbuotojos Gražinos Kadžytės, esminiai Kalėdų principai per šimtmečius beveik nepakito – kito tik jų formos, kurių šiuolaikinėse šventėse dažnai nė nebepastebime, tačiau vis dar laikomės.
Gamtos diktuojamas virsmas
Pasak jos, senovės lietuviams Kalėdos buvo ne tik religinė ar ritualinė šventė, bet ir natūralus gamtos ciklų virsmo, padėkos ir bendruomenės sustiprinimo metas.
Kalėdos Lietuvos krašte nuo seno buvo susietos su tamsiausiu metų laiku, kai diena trumpiausia, o naktis ilgiausia. Pasak G. Kadžytės, gyvendami šiauriniame pusrutulyje žmonės natūraliai jautė šį svarbų metų lūžio tašką ir jo labai laukė, nes tai reikšdavo šviesos sugrįžimą.
„Senaisiais laikais žmonės neskubėdavo puošti namų bei kiemų Kalėdoms dar lapkritį. Kadangi tais laikais žiemos buvo dar šaltesnės ir sniegingesnės, dažniausiai advento pradžia siedavosi būtent su pirmojo sniego iškritimu, todėl šis metas atrodydavo dar magiškesnis.
Iki advento pradžios viskas atrodydavo tamsiai ir niūriai, o pasirodžius pirmosioms snaigėms aplinka iškart prašviesėdavo, nuotaika tapdavo šventiška ir pilna laukimo.
Tada Kalėdos buvo suvokiamos kaip padėkos metas už pragyventus metus“, – teigia pašnekovė.
Ji prideda, kad nuo žemdirbiško gyvenimo priklausantys žmonės viską turėdavo pasigaminti patys, todėl padėka bei lūkestis dėl kitų metų natūraliai siejosi su gamta:
„Kalėdų metu būdavo reiškiama padėka už gerą derlių, būdavo kartojami prašymai, kad kitąmet visko taip pat netrūktų.“
Krikščionybės ir senųjų praktikų sąveika
G. Kadžytė pabrėžia, kad net ir krikščionybė Lietuvoje niekada nebuvo atskirta nuo gamtinės pasaulėjautos. Pasak tyrėjos, šie du dalykai visuomet ėjo koja kojon.
„Krikščionybė niekada nebuvo atskirta nuo gamtos. Sovietmečio ateizmas mėgino lietuviams įteigti, kad tai – kažkoks dirbtinis, svetimas dalykas, bet iš tiesų ji rėmėsi senosiomis civilizacijomis ir perėmė daug ankstesnių simbolių“, – sako ji.
Saulės sugrįžimo šventės, būdingos Egiptui ar kone visoms kitoms senovės kultūroms, natūraliai atliepė ir lietuvišką kalėdinį ciklą: „Jeigu egiptiečiams Saulės dievas Ra buvo gyvybės šaltinis, mes tą patį reiškėme per Kristaus gimimo simbolį.“
Kalėdos – viena iš atraminių metų švenčių
Kalėdos nuo seniausių laikų buvo viena keturių didžiausių švenčių, struktūruojančių tradicinį metų kalendorių: Velykos, Joninės, simbolizuojančios trumpiausią metų naktį, tuomet Vėlinės, ir Kalėdos – ilgiausioji metų naktis.
„Kalėdos kaip atskaitinė metų šventė visais laikais buvo svarbi. Nors jos minėjimo formos keičiasi, bet tikrieji šventės pagrindai lieka tie patys“, – sako G. Kadžytė.
Jos teigimu, šventė visada buvo siejama su pasiruošimu, o pasiruošimo Kalėdoms procesas buvo ne mažiau svarbus, nei pati šventė.
Pasiruošimas šventėms – labai svarbus
Anot tyrėjos, senoliai Kalėdoms ruošdavosi visą adventą: tvarkydavo sodybos aplinką, namus, medžių šaknis pridengdavo lapais, kad jos nenušaltų po sniegu. Tai buvo ne tik praktinis, bet ir ritualinis gyvenimo apsivalymas.
Metų sandūroje dažnai būdavo atnaujinami ir drabužiai, nes tuometinių valstiečių metinė alga įprastai būdavo išmokama kaip tik prieš Kalėdas.
Iš per metus uždirbtų pinigų būdavo perkama šiltesnė apranga, o jei pavykdavo uždirbti daugiau – net ir prabangos prekės, jei tokių pasitaikydavo vietinėse prekyvietėse. Žmonės ir tais laikais prieš didžiausias metų šventės norėdavo pasipuošti, apsitvarkyti.
Kūčios – dėkingumo ir ramybės vakaras
Pasak tautosakos tyrėjos, Kūčių vakarą prie stalo būdavo kviečiama visa šeima, o negalintiems grįžti namo būdavo simboliškai paliekama tuščia lėkštė.
„Jei, pavyzdžiui, sūnus būdavo karys, išvykęs į frontą, jam būdavo paliekama tuščia lėkštė. O jei kuris nors šeimos narys būdavo iškeliavęs anapilin – jo atminimui palikdavo lėkštę su simboline eglės šakele. Buvo tikima, jog tokia šakelė padeda sieloms saugiai nukeliauti į pomirtinį pasaulį“, – pasakoja G. Kadžytė.
Ši tradicija, pasak jos, stipriai išliko ir šiandien, ypač emigracijos kontekste. Tik, žinoma, visai kitokia forma.
„Dabar vietoj tuščios lėkštės ir simbolinio artimojo atminimo, žmonės dažnai „susitinka“ su iškeliavusiais ir atvykti negalinčiais artimaisiais vaizdo skambučiu. Taip buvo daroma ir COVID-19 pandemijos metais, kai daugelyje šalių karantino draudimai neleido susitikti gyvai. Toks virtualus susitikimas – šiuolaikinė senojo simbolio forma“, – sako ji.
Tautosakos tyrėjos teigimu, Kūčių stalas senovėje būdavo dengiamas tik vietiniais, iš nuosavos žemės užaugintais produktais: grūdais, daržovėmis, riešutais, grybais. Tai buvo metų darbo rezultato įprasminimas.
Pasak pašnekovės, į Kūčių vakarienės ruošimą būdavo įtraukiama visa šeima: moterys dažniausiai ruošdavo žuvies ar daržovių patiekalus, vyrai maldavo miltus duonai, o vaikai rankomis lipdydavo kūčiukus.
Taigi, Kūčios buvo skirtos paprasto, kasdienio maisto paragavimui, o ne sočiam prisivalgymui ir tikrai ne retiems ar prabangiems delikatesams.
Kalėdos – jau visai kitokia šventė, skirta vaišėms ir pakiliai, šventiškai nuotaikai.
„Mandarinai, vynas ir saldumynai – tai jau Kalėdos, o ne Kūčios. Šiais laikais žmonės šitą dalį dažnai pamiršta“, – pastebi G. Kadžytė.
Ji išskiria, kad naujai atsirandanti mada užsisakinėti visą Kūčių vakarienę į namus arba net sutikti šventę restorane – be galo tolima nuo tikrosios šios šventės prasmės ir tradicijų.
Taip pat, pašnekovė pasakoja, kad senaisiais laikais Kūčių vakarienės būdavo sėdama vos pasirodžius pirmajai vakaro žvaigždei. Tai reiškia, kad anksčiau šios vakarienės trukdavo daug ilgiau – šeimos turėdavo daugiau laiko pasisėdėti kartu, aptarti praėjusius metus, pabūti vienas kito kompanijoje.
Kalėdaičio laužymo simbolika
Pašnekovė primena, kad kalėdaičio laužymo prie šventinio Kūčių stalo tradicija nėra vien simbolinis veiksmas – svarbiausia yra tuo metu ištariami žodžiai.
„Apeiginiai žodžiai turi būti apgalvoti, o ne koks mintinai išmoktas eilėraštukas. Pirma – padėka už gerus darbus, padarytus šiemet, ir tuomet – palinkėjimas ateinantiems metams, individualiai kiekvienam kalėdaitį laužiančiam žmogui“, – aiškina ji.
Anot lietuvių tautosakos tyrėjos, supratus tikrąją prasmę, šis paprotys tampa gyvas ir aktualus ir šiandien.
Šiuolaikinės tradicijų interpretacijos
Pašnekovė pabrėžė, kad šiuolaikinės, kitokios senųjų tradicijų interpretacijos atsiranda ne iš noro atsiriboti nuo praeities, bet tiesiog iš modernių poreikių ir aktualijų.
Ji pastebėjo, kad daugelis šeimų neatsisako tradicijų, o kuria savas jų versijas: „Nebėra poreikio atkartoti visko žodis į žodį, kaip darė mūsų proseneliai.“
G. Kadžytė pabrėžė, kad nemaža dalis tradicijų šiuolaikiniam žmogui tampa sunkiai pritaikomos dėl pasikeitusio gyvenimo būdo.
„Šiandien mažai tų tradicijų. Kai kurios su senosiomis sutampa, kai kurios mažiau“, – tai reiškia, kad dalis senųjų papročių praranda savo funkciją, nes nebeatitinka žmonių kasdienybės.
Pašnekovė teigė, kad tradicijos ima nykti ne todėl, kad jos pačios nebetenka reikšmės, o todėl, kad žmonės „prasčiausiai nesupranta, kodėl to reikia“.
Senieji ritualai, susiję su žemdirbyste, šiandien daugeliui atrodo neturintys prasmės, nes pati agrarinė realybė išnyko iš daugumos žmonių kasdienybės.
„Juk nėra prasmės prašyti, kad būtų geras derlius, kai neturi jokių grūdų“, – pavyzdį pateikia pašnekovė.
Tas pats galioja ir kai kurioms kitoms tradicijoms. „Sakoma, kad Kūčių naktį reikia eiti pasiklausyti gyvuliukų kalbėjimo. Bet jeigu tu neturi tvarto ir jokių gyvuliukų, tai ko tu pasiklausysi?“ – nusijuokė ji.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
