Džiunglių žmogumi prisistatantis Gerardas Paškevičius ragina atsisakyti gyvūnų dovanojimo, nes, taip sutampa, jog po šventinio laikotarpio gyvūnų prieglaudos tampa sausakimšos, o kai kurie augintiniai tiesiog išmetami, jais atsikratoma kitais, nehumaniškais, būdais.
Prašo nedovanoti gyvūnų
Kiekvienais metais per šventes padovanojama šimtai, o gal net tūkstančiai gyvūnų. Vis tik, tokią dovaną reikėtų gerai apgalvoti – gyvūnui nepakanka vien tik turėti šeimininkus.
„Žmogus gali būti nepasiruošęs gyvūno auginimui, galbūt būti užsiminęs, kad norėtų, bet nebūti įvertinęs, ko gyvūnui reikia – voljero, narvo, terariumo, akvariumo.
Dažniausiai, kai padovanoja gyvūną, padovanoja tik gyvūną, be jokios įrangos, tačiau yra daugybė inventoriaus, kurį reikia įsigyti, tai yra milžiniškos išlaidos. Gyvūną nupirkti finansiškai yra pats pigiausias dalykas, lyginant su įranga, ypač, jeigu dovanojame kažką egzotiško“, – pastebi pašnekovas.
Dažnai nežinome ir to, ar draugo, kuriam dovanojame augintinį, šeimos asmenys nėra alergiški, galbūt neturi tinkamų sąlygų auginti gyvūną.
Taip pat vertėtų nepamiršti, kad gyvūno auginimui reikia žinių – nesvarbu, dovanojate šunį, katę, vėžliuką, žiurkėną ar kokį egzotišką augintinį:
„Žmogus gali neturėti pakankamo žinių bagažo ir gali gyvūną auginti netinkamai. Gyvūno auginimui reikia bent kokių žinių.
Lietuvoje žmonės gali įsigyti gyvūnus neturėdami absoliučiai jokios patirties ar žinių, kaip juos auginti, kadangi nėra įstaigų, kurios apmokytų, suteiktų kvalifikaciją ir pažymėjimą, jog būsimas šeimininkas yra pasiruošęs gyvūno auginimui. O tai yra didelė problema.
Šiokią tokią teisinę bazę turime, kuri reglamentuoja gyvūnų gerovę Lietuvoje, tačiau jos nepakanka, ji nėra pakankamai tiksli, o tai puikiai matosi straipsniuose apie gyvūnų gerovės pažeidimus ir vangiai funkcionuojančias institucijas.“
Augintinių atsikrato žiauriais būdais
Paklaustas, kodėl, jo manymu, žmonės dovanoja gyvūnus, Džiunglių žmogus atvirai sako – jam pačiam tai yra nesuprantama. Tačiau jis pastebi vieną aiškią tendenciją.
„Ateinantys metai bus triušio, įsivaizduoju, kad triušiukų bus pridovanota tiek, kad prieglaudos neturės, kur juos dėti.
Triušiuko metai, vaikučiams labai smagu, o kad triušiukas tuštinasi kas 20 minučių bet kur, bet kaip, jo šlapimas dvokia, jis naktimis ėda savo išmatas, graužia viską, nors nėra graužikai – laidus, spintas, sienas, baldus, kėdes – niekas nepagalvoja.
Žinau, kad taip bus, nes tai linkę atsikartoti, su triušiais taip jau yra buvę. Tas pats buvo ir žiurkės metais, lygiai tas pats“, – pažymi G. Paškevičius.
Dovanoti gyvūnus greičiausiai suvilioja ir tai, kad prieš didžiąsias metų šventes parduotuvės, prekiaujančios gyvūnais, daro nemažas nuolaidas.
Vis tik, kad ir kokia graži idėja atrodo dovanoti gyvūną, dalies jų laukia kraupus likimas. Gyvūnų prieglauda, pasak G. Paškevičiaus, yra geriausias dalykas, kas gyvūnui gali nutikti, jei juo nuspręsta atsikratyti – kitais atvejais jais atsikratoma žiauriais būdais:
„Kolegos, dirbantys prieglaudose, pasakoja, kad randa gyvūnus paliktus miške, kažkada žiemos metu rado miške išleistas šinšilas, kažkada rado jūros kiaulytes, paskandintas kūdroje – su maišu vaikai ištraukė, bet jos jau buvo nebegyvos, nebespėjo padėti.
Visokių baisių istorijų būna. Žiemą į gatvę išmetami žalčiai, driežai, kitos gyvatės – jie tiesiog sušąla, nugaišta, juos randa negyvus. Žmonės atsiunčia nuotraukas identifikavimui ir aiškiai pasimato, kad tai egzotiškos rūšys, akivaizdžiai jie būna išmesti.“
Sugalvojus atsikratyti nestabdo niekas
G. Paškevičius sako, kad jeigu žmogus nusprendė atsikratyti augintiniu, jis tai ir padarys – nesvarbu, kokiais būdais. Ir, deja, dažnu atveju nuveš ne į prieglaudą, o į pamiškę ar parką, kai niekas nematys.
„Išmeta tie, kurie bijo vežti į prieglaudas, nes reikės pasirodyti, kas nors pamatys, jie nenori gadintis savo reputacijos, kurios ir taip nebeturi, bet bando ją išsaugoti ir geriau išmeta miške ar parke, kad niekas nepamatytų.
Jeigu gyvūną atveš į prieglaudą, jo likimas bus visiškai kitoks – jis nebus išmestas, paskandintas, nutrenktas, pririštas miške, paliktas prie parduotuvės. Jeigu žmogus nusprendžia atsikratyti, jis taip ir padarys, nenutinka stebuklas ir jie nepersigalvoja“, – liūdną tiesą konstatuoja Džiunglių žmogus.
G. Paškevičius mato vienintelį atvejį, kada dovanoti gyvūną galima: „Galbūt gyvūnas gali būti dovana šeimoje, pavyzdžiui, žmona padovanos vyrui, vyras žmonai, tėvai vaikams, nes žino, kad jie nori ir gali turėti augintinį, turi tam visas sąlygas.
Tik klausimas, ar nebūtų geriau abiem važiuoti rinktis gyvūną, o ne atvežti ir padovanoti.“
Kitu atveju, kai dovanojama asmenims, kurių taip gerai nepažįstate, galite pasmerkti gyvūną baisiam likimu – galbūt verčiau nupirkti jaukią smulkmenėlę, o ne padovanoti gyvą augintinį, kuriam reikia ne tik meilės, bet ir tinkamų sąlygų.
