Vaikščiodami po Kleboniškių kaimo buities ekspozicijos sodybas vyresnio amžiaus muziejaus lankytojai pasijunta tarsi būtų laiko mašina perkelti į savo vaikystę, į jau sunykusius senelių namus.
Daugyvenės slėnyje
Nesvarbu, kad baltintais akmenukais apdėliotuose, po langais įrengtuose darželiuose dar nežydi jurginai – mėgstamiausios Kleboniškių kaimo buities ekspozicijos sodybų gėlės. Vis tiek čia, kaimo buities muziejuje, į kurį iš apylinkių perkelti 19-ojo ir 20-ojo amžiaus pradžios pastatai ir atkurta autentiška buitis, bet kuriuo metų laiku jauku ir gera.
Gal tik tada, kai pražysta jurginai, šakas svarina obuoliai ir ore pasklinda sodrios vasaros pilnatvė, Kleboniškiai atsiveria tikrąja senojo lietuviško kaimo esybe ir grožiu.
Gegužės pradžioje atvykusiuosius kaimas pasitiko pirmąja ryškia laukų žaluma, dar juodais daržų arimais ir malonia pašalių atokaita.
Vos įžengus į vaizdingame Daugyvenės upės slėnyje, senoje kaimo vietoje įkurtus, gatviniu-rėžiniu kaimu vadinamus Kleboniškius, toli pasilieka miesto šurmulys ir kasdieniai rūpesčiai.
Radviliškio rajono Pakalniškių seniūnijoje 1989 metais pradėta kurti Kleboniškių kaimo buities ekspozicija išdėstyta 18 hektarų plote ir yra Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus bei draustinio dalis. Čia stūksančias sodybas supa seni medžiai, juosia senovinės tvoros.
Iš gryčios į gryčią, iš klėties į kalvę, į klojimą ir į visus kitus pastatus lydinti ekspozicijos vedėja Genovaitė Prascevičienė išsamiai pasakoja apie sudominusį eksponatą, atskleidžia kiekvieno trobesio perkėlimo istoriją.
Malūnas prie kelio
Ekskursija prasideda senajame dar 1884-aisiais statytame vėjo malūne, vos prieš keletą metų jis pakilo naujam gyvenimui.
Kleboniškių kaimo vėjo malūnas stovi ant kalvos, pro kurią vingiuoja senasis kelias iš Šeduvos į Panevėžį. Tuo keliu važinėdavusieji, be abejo, prisimena aštuonkampį medinį malūną akmeniniais pamatais, statytą pagal olandiškų malūnų pavyzdį. Suko malūnas, vėjui pučiant, sparnus ir malė ilgus metus.
G. Prascevičienė pasakoja, kad meistro Šiaulinskio statytą Kleboniškių malūną 1908-aisiais iš Osipo Gvaldos nupirko Kazimieras Grabaliauskas, bet po poros metų jį pardavė Norbertui Zenkevičiui.
Naujasis malūnininkas malė Kleboniškių ir aplinkinių kaimų ūkininkams, vėliau į talką tėvui stojo trys sūnūs – Pranciškus, Stasys ir Romas. 1926 metais malūno savininku tapo Pranciškus.
Darbštus, savo darbą mėgęs ir gerai išmanęs, jis greitai pelnė gero malūnininko vardą. Į Kleboniškių malūną grūdus pradėjo vežti net iš tolimiausių vietovių.
Permainos palietė ir malūną – 1946 metais pradėjus kurti kolūkius, jis iš savininko buvo atimtas. Kadangi niekas kitas malūnininko darbo neišmanė, P. Zenkevičius buvo paskirtas dirbti malūne.
„Žmogus mėgo savo darbą, prižiūrėjo įrenginius, tad visame krašte malūnas ilgiausiai, net iki 1975 metų, malė grūdus, sukamas vėjo.
Kai malūnininkas buvo atleistas iš darbo, malūnas liko be priežiūros“, – „Sekundei“ pasakojo ekspozicijos vedėja.
Be šeimininko likęs statinys buvo pradėtas ardyti ir plėšti.
Tikras meistras
Radviliškio rajono paminklosaugininkui 1985 metais pavyko pasiekti, kad malūnas būtų pradėtas remontuoti. Buvo pakeistos supuvusios konstrukcijos, stogo danga, uždėti nauji sparnai, bet jie nesisuko, girnos nemalė. Nebaigus darbų, malūnas vėl buvo apleistas.
Tik pradėjus kurti Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, kilo sumanymas malūną įtraukti į Kleboniškių kaimo buities ekspoziciją. Malūnininko našlė Monika Zenkevičienė tam pritarė, pageidavo, kad malūną perimtų muziejus, jį remontuotų, tvarkytų ir prižiūrėtų.
Pradėjus restauruoti statinį, į darbą pakviestas Paežerių malūno savininkas Petras Liepa noriai sutiko malūną suremontuoti ir jį paleisti.
Jis padarė naujus ąžuolinius posparnius, pagamino sparnus, sutvarkė girnas, sutaisė krumpliaračius, įvairius įrenginius.
1998-ųjų sausio pabaigoje, dalyvaujant M. Zenkevičienei, meistrui P. Liepai, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio darbuotojams ir gausiam žurnalistų būriui, Kleboniškių malūnas atgijo, ėmė mojuoti sparnais. Tų pačių metų kovo pabaigoje buvo sumaltas ir pirmasis maišas grūdų.
Tačiau 2006-aisiais praūžęs viesulas nulaužė malūno sparnus ir jis vėl buvo sustojęs. Gavus lėšų iš Europos Sąjungos fondų buvo imtasi restauravimo darbų ir 2011 metais malūnas vėl buvo prikeltas naujam gyvenimui.
Buvo Šeduvos klebono
Apžiūrėjus malūną, jo atnaujintą ir veikiančią vidaus įrangą, galima eiti į Kleboniškių kaimą. Regint gražius vaizdus kelias neprailgs ir tuoj pat prieš akis iškils įspūdingas, neįprastos formos koplytstulpis, atkeltas iš gretimo kaimo.
Pasak G. Prascevičienės, Kleboniškiai pradėti kurti 16-ojo amžiaus viduryje po 1554–1555 metais Šeduvos krašte vykusios valakų reformos. Tuo metu matininkai Šeduvos klebonui atmatavo 25 valakų žemės sklypą Daugyvenės dešiniame krante.
Dvasininko žemėje pradėtas kurti kaimas vėliau gavo Kleboniškių vardą ir iki 19-ojo amžiaus vidurio buvo Šeduvos klebono nuosavybe. Išlikę dokumentai byloja, kad 1820 metais šią valdą sudarė Kleboniškių, Veliakiemių ir Vaižgų kaimai. Po 1831-ųjų sukilimo žemė iš klebono buvo atimta, kaimo gyventojai priskirti valstybinių valstiečių kategorijai. 1861 metais panaikinus baudžiavą, ūkiai sustiprėjo, buvo pastatyta daug naujų pastatų.
1926-aisiais kaimas pradėtas skirstyti į vienkiemius ir senoje kaimavietėje liko trys sodybos.
Su staklėmis ir lopšiais
Dabar Kleboniškių kaime-muziejuje 28 pastatai. G. Prascevičienės teigimu, trys sodybos su keliais savo pastatais yra privati kaimo gyventojų nuosavybė, tad ten ekskursantai neužsuka. Kiti pastatai priklauso muziejui, į visus juos galima verti duris ir domėtis senosios Lietuvos kaimo gyvenimu.
Kai buvo rengiamos ekspozicijos, šešis senuosius kaimo pastatus muziejus suremontavo, kitus atkėlė iš aplinkinių vietų. Siekiant atkurti tikrąjį buvusio kaimo vaizdą, atkeltieji buvo statomi senųjų vietoje.
Visos gryčios į gatvę stovi galais. Kiekviena sodyba aptverta – juk gatve į ganyklą būdavo genamos galvijų bandos ir tvoros saugodavo ir nuo jų. Tvoros įvairios: vienos pintos, kitos – statinių.
G. Prascevičienė pirmiausia veda į vadinamą Šileikonių gryčią. Ji, kaip ir dera 40 hektarų turėjusiam valstiečiui, didelė, dviejų galų – su seklyčia, kamara. Nuo tos sodybos ir prasidėjo muziejaus ekspozicija. Ši Kleboniškių sodyba įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Stoji ant plataus akmens, žengi per aukštą slenkstį ir įeini į praeitį – į švarius ir jaukius namus su ilgais suolais, didele krosnimi, medinėmis lovomis, raštuotomis lovatiesėmis, lopšiu, šventųjų paveikslais, audimo staklėmis, skryniomis, kartelėmis drabužiams kabinti…
„Dažnas vyresnio amžiaus lankytojas, įžengęs į trobą, net aiktelėja: taip, kaip buvo pas mano senelius“, – pasakoja nuolat ekskursijas lydinti G. Prascevičienė.
Ne vienas žvalgosi po namų kertes, regi vis kitus praeities sugrįžimo ženklus ir atsistebėti negali. Juk to, ką buvo matęs prieš penkias dešimtis ar daugiau metų, vėliau nebematė niekada – seneliai taip pat į priekį žengė, trobas remontavo, modernizavo. Tos senosios ir tebuvo tik atmintyje likusios.
Dūminėje gryčioje
Tikrąją dūminę pirkią kažin ar kas nors dar mena – per daug tolima praeitis. Ją gali užtikti tik čia, Kleboniškiuose.
Didelė troba aukštais pamatais ir šiaudiniu stogu be kamino taip pat pasitinka akmeniu prie durų. Jas pravėręs žengi į didžiulę priemenę, joje vieta, panaši į atvirą krosnį, kurioje būdavo šutinamas pašaras gyvuliams.
Gryčioje stūksanti krosnis primena įprastą, tik joje nėra angos dūmams išeiti – stovi ji tarsi aukštas stalas pasirengusi šildyti, viralą virti.
Apžiūrėjus dūminę gryčią galima ir eiti susipažinti su šviesaus atminimo tautodailininkės Bronislavos Radauskienės darbais. Juos moters dukros dovanojo muziejui. Iš šiaudelių tautodailininkė pynė dėžutes, skulptūrėles, kryželius, šviestuvus, rankines ir daugybę kitokių dailių daiktų.
Eidamas per kaimą galėsi pamatyti gausybę įvairiausių eksponatų, jie surinkti per muziejaus kūrimo metus.
Jeigu ne Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio įkūrėjų entuziazmas, pagarba praeičiai, kruopštus darbas, kur pamatytum tiek svertuvų, sviestamušių, spragilų, kuliamųjų, vežimų, rogių, daugybę ūkininkų buičiai tuo laiku reikalingų rakandų, indų.
G. Prascevičienė sakė, kad sukauptų eksponatų vienu metu niekaip neparodysi, daug daiktų iš praeities dėmesio laukia sandėliuose ir palėpėse.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
