Laoso sieną kirtome mūsų kelionėje dar neišbandyta transporto priemone – ilga žvejybine valtimi Mekongo upe – legaliai. J Greitai ir neskausmingai gavę Laoso vizą ant sienos, sėdome į baržą (slow boat) ir pradėjome savo pažintį su Milijono dramblių šalimi - taip keliautojų ir romantikų vadinamu Laosu.
Didysis Mekongas
Kelionė Mekongu mums paliko neišdildomą įspūdį. Ši upė - lyg mama Laoso bei kaimyninių šalių žmonėms, kuri juos maitina, prausia ir rengia. Milžinų kalnų glėbyje upė mus plukdė nepakartojamo grožio džiunglių pakrantėmis. Čia knibždėte knibždėjo žvejų valtelės. Sraunesnės upės vietos buvo nusėtos prie bambuko prikabintais tinklais. Kalno papėdėse buvo galima matyti nedidukus bambukinius namelius, kurie kartais draugiškai susijungę virsdavo į mažyčius kaimelius. Ant uolų strikinėjo kalnų ožiai, o ištroškę buivolai ateidavo atsigaivinti auksiniu upės vandeniu. Tarpinėse stotelėse i baržą įšokęs būrys vaikų siūlė „ševen up“ ir Mekongo gėrybių. Vienintelis dalykas, kuris paliko nemalonų reginį, tai didelis išdegintų ir vis dar bedegančių džiunglių plotai, o dūmai kaip rūkas lydėjo visą kelionę. Nors plaukėme lėtai, apie 9 valandas, kelionė visai neprailgo. Atplaukę į numatytą vietą nusprendėme toliau judėti į Laoso šiaurę.
Gilyn į Laosą
Iš Pak Bengo, į kurį mus atplukdė barža, patraukėme link Luang Nam Tha nacionalinio parko. Šalia autobusų stoties radome nuostabią vietą papusryčiauti – pašiūrėje ant skardžio išlukštenome naminius kiaušinius, kuriuos užsikandome prancūziškomis bagetėmis. Šalia sėdėjusi močiutė susidomėjusi stebėjo mus, karts nuo karto nusišypsodama. Grožėjomės aplinkiniais kalnais ir stebėjome būrius uniformuotų vaikų, dviračiais, mopedais ir pėsčiomis skubančių į mokyklą.
Įlipome į mažą autobusą, kuriame skambėjo vietinė muzika, cypsėjo vištos su viščiukais, o viduryje praėjimo buvo pridėta ryžių maišų, kurie vėliau pasitarnavo kaip kėdės. Autobusas sunkiai važiavo kalnuotu keliu. Kuo labiau tolome nuo upės, tuo aukštesni darėsi kalnai, pro langus matėsi didžiuliai skardžiai ir nutolusių kalnų viršūnės. Pakeliui vis įlipdavo naujas žmogus ir autobusas vis pūtėsi, gale kelionės vietiniai jau miegojo pasidėję galvas ant mūsų pečių. Tris šimtus kilometrų iki Luang Nam Tha važiavome dešimt valandų - beveik tiek pat, kiek trunka skrydis iš Londono iki Bankoko.
Patarimas ne vežimas, pora žodžių ir gana
Net ir kirtus sieną į Laosą daugelyje pasienio miestelių ir kaimų vis dar galima atsiskaityti Tailando valiuta – batais, tačiau itin nepalankiu kursu, prarandant 10 – 20 procentų.
Pinigai (1 USD – 28 Tailando batai, 1 USD – 8000 Laoso kipų)
Nakvynė Pak Beng'e– dvivietis kambarys 200 batų.
Autobuso bilietas iki Luang Nam Tha – 80 000 kipų.
Maistas – „nesveikos“ kainos, trigubai didesnės nei kitur Laose.
