Šiauliečių medikų Juozo ir Nijolės Šatkauskų šeima – užkietėję keliautojai. Pernai jie išsiruošė į pono Juozo amžiną atilsį tėvelio išsvajotą, bet taip ir neaplankytą Peru.
Progų gausa
„Svajonę nuskristi į Peru turbūt su vardu paveldėjau iš tėvelio“, – šypsosi medikas. Pirmuosius iš Tauragės rajono, Žygaičių kaimo kilusio Juozo vyresniojo pasakojimus apie šią tolimą Pietų Amerikos šalį jis išgirdo dar mokykloje. Kodėl Peru? „Dabar jau sunku pasakyti, kodėl būtent ši šalis mano tėtį, dėl domėjimosi geografija kaime vadintą „gudročiumi“, taip sužavėjo. Spėju, kad jį viliojo Titikakos ežeras, kuris yra aukščiausias ežeras Pietų Amerikoje ir aukščiausias pasaulyje ežeras, naudojamas laivybai“, – sako J. Šatkauskas. Šis ežeras telkšo daugiau nei 3 800 metrų aukštyje virš jūros lygio.
Medikas apgailestauja, kad į Lietuvą ant tėvelio kapo nepavyko parskraidinti Titikakos ežero vandens. Jį išsivežti iš Peru draudžiama. Nors šiaulietis prisipažįsta ir be draudimo nebūtų tam pasiryžęs, mat ežeras nustebino nešvara.
Kelione sutuoktiniai taip pat pažymėjo savo rubinines, 40-ąsias, vestuvių metines. Buvo ir kitų progų: jų vyresnysis sūnus Mindaugas su žmona atšventė 40-mečius, jaunėliui Žygimantui su žmona sukako po 35-erius metus.
„Progų – daug, o dovana visiems viena – kelionė. Kažkas perka kailinius ar deimantus, o mes sau pasidovanojame nepamirštamus įspūdžius. Peru – 64-oji mūsų aplankyta valstybė, pabuvojome visuose pasaulio žemynuose, tik Antarktidoje neteko. Gaila, kad į Peru skridome penkiese: Žydrūno žmona liko prižiūrėti mūsų 4 mėnesių anūkėlio Nojaus“, – pasakoja N. Šatkauskienė.
Vairavimas be taisyklių ir kalnų liga
Šatkauskai mėgsta keliauti individualiai, turistų neišmindžiotais keliais.Trijų savaičių kelionę jie pradėjo nuo sostinės Limos. Oro uoste sėdo į išnuomotą automobilį. Ekstremalių išbandymų kupiną kelionę pradėjo bergždžiai mėgindami perprasti vietinių vairavimo taisykles.
„Tų taisyklių tiesiog nėra. Išvydome nenutrūkstantį automobilių, kurių vairuotojai tarpusavyje susikalba emocionaliai mosikuodami rankomis, srautą. Beveik visą kelionę vairavęs Žygimantas galiausiai tiesiog numojo ranka: „Važiuojam“ ir mes išvažiavom“, – prisimena N. Šatkauskienė.
Pora vienbalsiai sutaria: Peru – nors ir saugiausia Pietų Amerikoje, vis dėlto savarankiškai keliaujantiems turistams pavojinga valstybė. Gatvėje automobilių palikti neleidžiama, jie užrakinami viešbučio teritorijoje. Policininkai, prie lietuvaičių priėję tiesiai gatvėje, teiravosi, ar viskas gerai. Statinius juosė aukštos tvoros, per kurių viršų tekėjo elektros srovė.
Buvo ir daugiau išbandymų. „Peru – viena iš aukščiausiai esančių pasaulio valstybių. Vidutinis aukštis – 2000 kilometrų virš jūros lygio, nors buvome pasiekę ir beveik 5 kilometrų aukštį. Nenuostabu, kad netrukus pajutome pirmuosius kalnų ligos požymius“, – pasakoja ponas Juozas.
Ėmus svaigti galvai, padažnėjus širdies plakimui, pasunkėjus kojoms, išeitį pasiūlė vietiniai gyventojai, juos pavaišinę kokos lapų (labai panašių į lauro lapus) arbata ir saldainiais, palengvinančiais minėtus požymius. Trijų dienų adaptacijos pakako.
Nuo paukščių piešinių iki kondorų skrydžio
Iš Limos per dykumą, pro įspūdingo dydžio balto smėlio kopas vedusiu ilgiausiu automobilių keliu pasaulyje – Panamerikos plentu – keliautojai nuriedėjo garsiųjų Naskos (Nazca) linijų link. Šios keistos linijos, atkartojančios gyvūnų, paukščių ar kitų formų piešinius Peru dykumoje, vadinamos didžiausia pasaulio paslaptimi. Mokslininkai nesutaria, kam Naskos žmonės prieš tūkstančius metų raižė šias linijas. Vieni mano, kad tai astrologinis kalendorius, kiti – ženklų sistema ateiviams. Kaip bebūtų, objektas saugomas UNESCO.
Šimtai šių piešinių, kurių linijos yra tik kelių centimetrų gylio, 450 kvadratinių kilometrų plote buvo pastebėtos iš lėktuvo tik praeito amžiaus viduryje. Todėl ir dabar turistai jų stebėti skraidinami nedideliais lėktuvėliais. Šiauliečiai apgailestauja dėl stipraus vėjo jas galėjo pamatyti tik iš apžvalgos bokštelių.
Iš Naskos nuvažiavo į už 500 kilometrų esantį Arekipą (Arequipa) – Baltąjį miestą, taip vadinamą dėl šviesios vulkaninės uolienos, iš kurios čia pastatyti namai ir bažnyčios.
Graikiją primenančiais serpantinais – vos pusantros mašinos pločio be jokių atramų vingiuotais kalnų keliais, kur beveik ties kiekvienu posūkiu – paminklas žuvusiems, pasiekė Kolkos (Colca) kanjoną Anduose.
Šiauliečius čia viliojo dukart už JAV Didįjį kanjoną gilesnis Kolkos kanjonas ir jame gyvenantys kondorai – didžiausi Vakarų pusrutulyje skraidantys paukščiai. Andų kondoro išskleistų sparnų plotis siekia net 3 metrus. Iš specialių apžvalgos aikštelių pro žiūronus keliautojams pasisekė išvysti šių didingų paukščių skrydį.
Egzotiški patiekalai su lietuvybės prieskoniu
Nusileidę nuo Andų Puno miesto link, keliautojai apsistojo viešbutyje, kurio šeimininkas – emigrantas, jų nuostabai, puikiai žinojo Lietuvą ir jos sostinę Vilnių. Čia svečiai ragavo gausiai šioje šalyje auginamų lamų mėsos troškinius. Jie dažnai pagardinami įspūdingo dydžio kukurūzais, kurių paruošimas – tarpinis tarp sveiko grūdo ir spragėsio.
Ragavo šiauliečiai ir tarp vietinių populiarios jūros kiaulyčių mėsos, jiems pasirodžiusios itin sausa. „Jos antrą kartą ragauti nebenorėjome kitame restorane išvydę gyvai laikomus šiuos mielus padarėlius“, – pasakojo ponia Nijolė.
Jūros gėrybės Peru nėra verdamos, tik gausiai pašlakstomos citrinos sultimis, nuo to jų skonis primena lietuvišką silkę.
Apsilankę kitame restorane ir pasisakę atvykę iš Lietuvos, svečiai maloniai nustebo netrukus išvydę ant savo staliuko pastatytą nedidelę mūsų šalies vėliavėlę.
Titikakos ežeras nešvarus, bet įdomus
Iš Puno miesto laiveliais šiauliečiai pradėjo savo kelionę po garsųjį Titikakos ežerą. Tai didžiausias gėlavandenis ežeras Pietų Amerikoje. Klimato sąlygos gana atšiaurios: dienomis oras įšyla iki 16 laipsnių šilumos, naktimis atšąla iki 0 laipsnių. Titikaką keliautojai įsivaizdavo būsiantį švaresnį.
„Labai užžėlęs, netvarkingas, vanduo drumzlinas, – pasakoja N. Šatkauskienė ir pripažįsta, kad nešvaros pojūtį jai paliko visa Peru. – Rodos, visur tik netvarkingos, šiukšlių pilnos pakelės“.
Nemalonius įspūdžius atsvėrė vietinės kultūros įdomybės. Titikakos ežere nuo seniausių laikų ant plaukiojančių salų gyvena indėnai, savo kaimelius statantys iš čia pat augančių meldų. Kiekvieną salą sudaro stipriai surišti maždaug metro storio meldų ryšuliai. Šiuos „plaustus“ indėnai nuolat atnaujina, kad sala nenugrimztų. Kad nenuplauktų, kiekviena sala pritvirtinama prie dugne įkaltų polių. Tokių skirtingo dydžio salų ežere – daugiau nei 20.
Kai kuriose salose – vos viena meldų lūšnelė, kitose – ištisi kaimeliai. „Vietinių buitis – itin skurdi, šeimos – gausios. Šiose lūšnelėse, kaip ir kitose trobelėse, kurių Peru – gausu, nėra jokių baldų, vien tų pačių meldų patiesalai miegui. Vaikų, žaidžiančių žaislais, nematėme, tačiau besileidžiančių ant tuščių “bambalių„ nuo kalnelių, kaip mūsiškiai žiemą rogutėmis, buvo apstu“, – pasakoja ponia Nijolė.
Kadangi Titikakos ežeras telkšo tarp Peru ir Bolivijos, lietuviai nepraleido progos trumpam aplankyti kelias šios Pietų Amerikos valstybės šventyklas.
Iš painių džiunglių – į paslaptingąjį miestą
Iš Puno keliautojai išvyko į buvusią inkų imperijos sostinę ir religinį centrą – Kusko (Cusco) miestą. Amazonės džiunglės sudaro net 60 procentų šalies teritorijos. Iš Kusko lietuviai pasiekė Puerto Maldonado, kur užsisakė keturių dienų pažintinę kelionę po džiungles, apsistojant nakvynei tenykštėse lodžijose.
Medžių ir augalų įvairovė džiunglėse pribloškė: nuo lianų iki įspūdingo dydžio medžių ore kabančiomis šaknimis. Kartu su vietiniu vedliu jie plaukė į salą stebėti įvairių rūšių beždžionių, kurios nebijo žmogaus ir leidžia stebėti save ištiestos rankos atstumu. Sutemus, plaukdami laiveliais, laimei tik iš tolo susipažino su krokodilų „pusbroliais“ – kaimanais.
Šiauliečiai įsitikino, kad Peru ne be reikalo vadinama „aukso ir kraujo imperija“. Čia ne tik gausu unikalių archeologinių paminklų, bet ir iki šiol randama aukso. „Džiunglėmis tekančios upės pakrantėse matėme auksakasių įrangą. Auksą čia kasa senoviškai, kaip aukso karštligės laikais, nors valstybės tai daryti draudžiama. Teko girdėti, kad per dieną šiame Amazonės intake randama 3 iki 100 gramų aukso“, – prisimena ponia Nijolė.
Iš Kusko tik traukiniu galima pasiekti didžiausią Peru turistų traukos centrą – Maču Pikču (Machu Picchu). Kelione į šį inkų stebuklą reikia pasirūpinti iš anksto. Turistai šiame maršrute griežtai kontroliuojami, skaičiuojami net pagal pasus, per dieną jų įleidžiama ne daugiau kaip tūkstantis.
„Todėl paslaptingojo miesto link išsiruošėme labai anksti – ketvirtą ryto. Stovėjome ilgoje eilėje, tačiau mums pasisekė, pamatėme įspūdingą saulėtekį tarp kalnų“, – džiaugiasi N. Šatkauskienė.
Šis miestas atrastas ir nuo jį slėpusios augalijos „išvaduotas“ prieš šimtą metų. Dabar turistai mato tikrąjį jo vaizdą – akmeninių namų, rūmų, šventyklų, aikščių liekanas. „Įspūdingas, kaip ir visa mūsų kelionė“, – konstatuoja sutuoktiniai.
Išnaša: „Dabar jau sunku pasakyti, kodėl būtent ši šalis mano tėtį, kaime vadintą „gudročiumi“, taip sužavėjo.
Marina VISOCKIENĖ
