Dr. I. Aldakauskienė – gydytoja neonatologė. Šie specialistai rūpinasi pačiais mažiausiais pacientais – naujagimiais. Dalis iš mažųjų pacientų kiekvieną dieną visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą, o neonatologai padeda jiems tai padaryti.
„Kai buvau ketvirtame medicinos studijų universiteto kurse, jau žinojau, kad pasirinksiu šią kryptį, nors dalis mano bendramokslių net nežinojo, kad apskritai egzistuoja tokia sritis. Dar studijų metais naujagimių skyriuje dirbau sesele, todėl jaučiau, kad ši sritis man“, – šypteli gydytoja.
LSMUL Kauno klinikose gydytoja dirba jau daugiau nei 19 metų – nuo pat rezidentūros pabaigos. Dabar ji intensyviosios terapijos skyriaus vadovė ir ant jos pečių gula ne tik atsakomybė už pacientus, tačiau ir už personalą.
Kasdienė kova už gyvybę
Dr. I. Aldakauskienė pasakoja, kad niekada nežino, ko gali tikėtis atėjusi į darbą, todėl kiekvieną sekundę turi būti pasiruošusi gelbėti naujagimį, staiga pablogėjus jo sveikatai, ar padėti gimdymo skyriuje, kai viskas klostosi ne taip sklandžiai.
Medikė sako, kad netikėtumo faktorius sukelia didelį stresą ir tampa iššūkiu, tačiau tai tik užgrūdina specialistus ir išmoko reikiamus sprendimus priimti akimirksniu. Tačiau tai ne vienintelis sunkumas šiame darbe.
„Kartais iššūkis yra ir rutina, ir nesveikstantys ligoniai, ir šeimos emocijos, su kuriomis tenka susidurti. Iššūkių yra daug. Dirbdami darbą, kuris nepasižymi nuobodumu, mes kartais pasiilgstame iššūkių ar netikėtumo momentų, kai tam tikrą laiko tarpą pragyvename šiek tiek ramiau“, – sako medikė.
Neišvengiama darbo dalis yra kasdienis bendravimas su tėvais. Ir nors pasakyti tėvams, kad jų mažylis sunkiai serga, yra kritinės būklės ar įvyko blogiausias galimas scenarijus, yra sunku, tačiau tai kasdienė darbo dalis.
„Dažnai tėvams turime pranešti liūdnas naujienas, turime išklausyti, suteikti emocinę pagalbą, juos raminti. Kita vertus, turime nuteikti juos sunkiam darbui, o kai kuriais atvejais – gana miglotai perspektyvai. Šalia pacientų gydymo darbas su tėvais yra ne ką mažesnis, nes šalia to mažo vaikelio visada yra šeima.
Šalia sergančio naujagimio neretai yra ne tik mama ar tėtis, bet ir seneliai, broliai, seserys, kurių visas emocijas taip pat tenka sugerti į save. Dirbant naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, tenka pranešti ir labai blogas žinias. Dažnai šios situacijos yra netikėtos, taigi su artimaisiais tenka bendrauti, nedalyvaujant psichologams ar kitiems specialistams“, – pasakoja dr. I. Aldakauskienė.
Niekam nematant išlieja ir ašarų
Nors blogas žinias pranešti tenka gana dažnai, tačiau gydytoja sako, kad neįmanoma priprasti būti jų nešėju. Bėgant metams jai pavyko suprasti, kad gyvenime ne viskas būna gerai ir viską reikia išgyventi.
„Dirbdama ir bendraudama su sunkiai sergančių pacientų šeimomis, pasisemi patirties ir savotiško pasitikėjimo savimi suvaldyti situacijas, emocijas perteikti kaip įmanoma švelniau, tačiau taip, kad tėvai suprastų realią situaciją.
Be abejonės, tai visada padaryti yra tikrai sunku. Tai kainuoja daug jėgų, o nuovargis gali būti daug didesnis nei po naujagimio gaivinimo. Bet tai yra neatsiejama mūsų darbo dalis, kurios neįmanoma išvengti ir priimame tai, kaip būtinybę, kaip vieną iš šito darbo specifikų, kaip vieną iš grandžių, kurios yra privalomos“, – pasakoja ji.
Gydytoja sako, kad kiekviena gydytoja jų skyriuje yra turėjusi momentų, kai niekam nematant tyliai nuverkė. Nebūtinai tai įvyksta, naujagimiui staiga mirus, būna ir kitų labai sunkių momentų.
„Mūsų kolektyvas yra labai moteriškas, dažna mūsų gyvenime yra ir mama. Tikrai kiekviena iš mūsų esame daugiau ar mažiau ašarų išliejusios nematant pacientų artimiesiems ar net kolegoms, galbūt namuose ar kažkur pasislėpus.
Sunku būna, kai esi nesuprasta, kai esi kažkuo kaltinama ar tau priekaištauja dėl paciento sveikatos. Prie paciento artimųjų mes visada stengiamės sulaikyti bet kokias emocijas, nerodyti savo silpnumo momentų. Tačiau yra situacijos, kurias teko patirti ne kartą, tačiau kiekvieną kartą ašaros nuriedėjo skruostais. Tuomet kai mirusio paciento tėvai tau ir visam skyriui dėkoja už visą atliktą darbą ir sako, ačiū nepaisant to, kad jų vaikutis neišgyveno. Tuomet sunku susilaikyti neverkus, nes tai yra aukščiausio lygio padėka, kurią galima išgirsti“, – atvirauja medikė.
Tėvai negali priglausti savo vaikų
Gydytojai dažnai tenka susidurti su neišnešiotais naujagimiais. Ji pasakoja, kad dažniausiai tėvai net neturi galimybės vos gimusio vaikelio priglausti prie savo krūtinės, nes jam nedelsiant turi būti suteikiama visa reikiama pagalba. Ir nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų iki sutvirtėjimo jis praleidžia inkubatoriuje.
„Jei naujagimis patenka į mūsų skyrių, didžiausią laiko dalį su juo praleidžia ir daugiausiai jį liečia mūsų slaugytojos. Yra parengtos rekomendacijos, kaip nuo pat gimimo slaugomi ir prižiūrimi labai neišnešioti naujagimiai. Jam labai kenksmingi visi išoriniai faktoriai, tad reikia kuo stengtis kuo mažiau jį liesti, kad galėtume jį apsaugoti“, – pasakoja ji.
Žinoma, tėvai šalia savo naujagimio gali praleisti tiek laiko, kiek jiems norisi. Jiems leidžiama paliesti ir paglostyti inkubatoriuje gulintį mažylį. Net atėjus momentui, kai tėvai gali priglausti savo mažylį prie krūtinės, juos dažnai apima baimė – ar tai vaikeliui nepakenks.
„Tėvus lydi didžiulė baimė ir nors jie nori paliesti savo vaikelį, tačiau bijo tą padaryti, galvodami, kad jis yra pernelyg mažas ir trapus, o jų prisilietimas gali pakenkti. Kai kuriais atvejais tenka ir įtikinėti tėvus, kad vaikelis yra pakankamai stiprus, kad būtų glostomas ir liečiamas. Mums gražiausias vaizdas, kai kūdikis yra ant mamos krūtinės – jos veidą lydi šypsena ir ore jaučiama laimė ir pilnatvė“, – šypsosi ji.
350 gramų stebuklas
„Mažiausią naujagimę pamačiau, kai ji buvo kelių dienų amžiaus. Be jokios abejonės, jausmas ir vaizdas buvo labai dviprasmiški – iš vienos pusės tai buvo labai mažas iki tol mažiausias mums matytas pacientas ir jis kabinosi į gyvenimą. Tačiau matydami ją tokią mažą ir žinodami, kiek mažai ji gyveno mamos įsčiose nežinojome, kaip viskas klostysis, visada turėjome didelę abejonę ir tik mažą viltį.
Kiekvieną dieną palaikydami tą viltį savyje darėme viską, kad taip ir įvyktų. Aš nežinau kurią dieną mums įsižiebė viltis, kad šis atvejis gali būti sėkmingas. Ko gero tada, kai iškėlėme ją iš savo skyriaus. Per visą tą laiką buvo labai sunkių momentų. Blogų dienų turbūt buvo daugiau nei gerų ir mes po truputėlį augome kartu su ja, vis su didesne viltimi, kad ji gyvens“, – gydytoja prisimena visą Lietuvą sujaudinusią istoriją.
Būtent ta mažytė viltis ir neleido skleisti žinios apie trapią gyvybę. Gydytojų galvose visada buvo tas mažas balselis sakantis „o jeigu“. Visą šį laiką šalia gydytojų buvo ir mergaitės tėvai, kurie džiaugėsi dėl kiekvienos mažos pergalės.
„Turbūt kaip ir kiekviena šeima pirmomis dienomis, savaitėmis, turbūt ir mėnesiais išgyveno didžiulį stresą ir baimę. Mama išliejo gausybę ašarų, netgi tada, kai būdavo džiugūs momentai, ji verkdavo. Tik tuos kartus iš džiaugsmo. Jeigu pakalbėtumėte su mama, ji pasakytų, kad iš pradžių vilties buvo labai nedaug, vėliau ji augo, tačiau buvo momentų, kai atrodė, kad ji imdavo trauktis.
Teko pranešti tėvams ir daug blogų žinių. Šios mergaitės tėvai laikėsi labai tvirtai, nepaisant išlietų ašarų ar emocijų, kurios ne visada buvo šviesios. Jie visada tikėjo – tikėjo vaiko ateitimi. Jie leido mums dirbti savo darbą. Nuo pradžių jiems buvo labai sunku“, – pasakoja medikė.
Dukros seka mamos pėdomis
Pati gydytoja yra trijų gražių merginų mama. Ji juokiasi, kad žodis „auginu“ šiuo atveju nelabai tinkamas, mat vyriausios dukros jau mokosi universitete. Jos seka mamos pėdomis – siekia tapti gydytojomis.
Vyriausioji dukra jau paskutiniame medicinos kurse, o vidurinioji šiuo metu pagal mainų programą studijuoja Leipcigo universitete. Jauniausioji dukra jau paauglė – mokosi vidurinėje mokykloje.
Dr. I. Aldakauskienė pasakoja, kad laukiantis pirmųjų dukrų ji buvo dar pakankamai jauna – mokėsi universitete ir apie galimus nėštumo nesklandumus ar komplikacijas negalvojo. Tačiau, kai laukėsi jaunėlės, ji dirbo intensyvios terapijos skyriuje ir kasdien susidurdavo su sunkios būklės mažyliais.
„Vidinio streso tikrai buvo. Tačiau aš pasitikėjau savimi, savo nėštumu ir stengiausi atsiriboti nuo to, kad kažkas serga ir turi kažkokių problemų, o mano atveju viskas bus gerai. Buvo daug baimių, kurias gali turėti tik neonatologai, apie kurias negali žinoti kiti žmonės. Tačiau laimei, viskas buvo gerai ir dukrelė gimė visiškai sveika“, – džiaugiasi moteris.
Gydytoja pasakoja, kad atsikratyti streso, kurį patiria darbo metu, jai padeda aktyvios pramogos – žygiai pėsčiomis Lietuvoje, kelionės baidarėmis, irstymasis irklentėmis. Taip pat kelionės į kalnus: žiemą – slidinėti, o vasarą – kopinėti. Pasak jos, tai geriausi būdai atsipalaiduoti ir išsilaisvinti nuo streso bei sugrįžti į darbą atgavus jėgas.
Naujienų portalas tv3.lt pristato straipsnių ciklą „Gelbstintys gyvybes“. Ar kada nors susimąstėte, koks jausmas yra grįžti namo ir garsiai sau pasakyti: „Šiandien aš išgelbėjau gyvybę“? Mūsų visuomenėje yra tiek daug žmonių, kurie kiekvieną dieną išgelbėtas gyvybes skaičiuoja ant rankos pirštų – ugniagesiai gelbėtojai, greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, gydytojai, psichologai. Kiekvieną šeštadienį kviečiame susipažinti bent su keletą iš jų, nes šie žmonės tikrai turi ką papasakoti.
