Lankstymasis yra nekas kita kaip meno forma Japonijoje: jos vaikai mokomi vos įžengę į mokyklos suolą. Turistams, norintiems pasirodyti mandagiems, užtenka linktelėti galvą.
Lenkimosi ilgis ir kampas yra proporcingas žmogaus, kuriam jis adresuojamas, svarbai. Pavyzdžiui, geras draugas susilaukia staigaus 30 laipsnių lenkimosi, o firmos vadovas gali tikėtis ištęsto 70 laipsnių nusilenkimo.
Be visuotinio lankstymosi, Japonijoje svarbu ir tai, kaip yra kreipiamasi į žmogų. Pagarbos laipsnis parodomas prie pavardės prilipdant žodelius „san“ arba „sama“. Nors į mažus vaikus kreipiamasi vardais, tačiau mandagu prie jų pridėti „chan“ (mergaitėms) ir „kun“ (berniukams).
2. Srėbti makaronus – nieko tokio
Jei patenkate į kokteilių vakarėlį Japonijoje ir visiems yra dalinami gėrimai, neskubėkite taurės kelti prie lūpų. Šiek tiek luktelėkite: kas nors iš gausaus būrio japonų kaipmat imsis lyderio pozicijos, rėš tostą, pakels taurę ir sušuks „kampai!” (į sveikatą).
Japonijos restoranuose tradiciškai dalinamos drėgnos staltiesėlės. Jomis dera prieš valgį įsitrinti rankas, tuomet atsargiai susukti ir padėti į šalį. Jei bandysite jas naudoti vietoj servetėlių ar kitokiais būdais – demonstruosite netaktą.
Garsiai sriaubti makaronus ir triukšmauti valgant tarp santūriųjų salos gyventojų yra ne tik priimtina, bet ir sveikintina. Jei šliurpi karštą maistą, jų manymu, jis tau patinka.
Prieš gaunant bet kokią maisto porciją (nesvarbu ar tai būtų prabangus patiekalas restorane, ar degustacija prekybos centre) mandagu yra sakyti „itadakimasu“, kas išvertus reiškia „aš tai priimsiu“.
3. Įsikalti į galvą: jokių arbatpinigių!
Japonijoje arbatpinigiai nedalinami jokioje situacijoje: nei už taksi, nei restoranuose, nei už kitokias asmenines paslaugas. Kam nors palikti arbatpinigių netgi gali būti suprasta kaip įžeidimas: kaina, kurią mokate už tam tikras paslaugas, padengia visus kaštus, tad kam mokėti daugiau?
Dideliuose miestuose, pavyzdžiui Tokijuje, padavėjos ar kiti japonai, nekalbantys angliškai, gali priimti arbatpinigius iš nieko nenutuokiančių turistų. Jų manymu, tai vis tiek bus geriau nei laužyta anglų kalba aiškinti keliautojams, kaip funkcionuoja arbatpinigių sistema šalyje.
Kartas nuo karto tiesiog pravartu prisiminti: kaina reiškia kainą.
4. Maisto lazdelių „įvaldymas“
Kai kuriuose Japonijos restoranuose lankytojai negali rinktis įprastinių įrankių ir yra priversti griebtis valgomųjų lazdelių, todėl geriausia iš anksto pasipraktikuoti jų valdymo techniką. O tai nėra neišmokstama!
Vis labiau įsigalint globalizacijai tarp jaunų žmonių bliūkšta senas Japonijos išskirtinumo stereotipas: tik Japonija turi keturis metų laikus, užsieniečiai negali suprasti japoniškai, tik japonai sugeba tinkamai valgyti maisto lazdelėmis.
Užsienietis, sugebantis elegantiškai naudotis maisto lazdelėmis, susilauks daugybės komplimentų, nepaisant to, kad gretimai sėdintis trimetis japoniukas jomis naudojasi geriau.
5. Šlepečių aritmetika
Einant į bet kuriuos japonų namus, privalu nusiauti batus. Dažniausiai jie patalpinami į tam tikslui skirtą lentyną, o greta laukia „svečio“ šlepetės. Patys japonai eidami į svečius dažniausiai nešasi papildomą porą šlepečių (jei prireiktų).
Užėjus į vonios kambarį „svečio“ šlepetės keičiamos „tualeto“ šlepetėmis. Taipogi labai nemandagu nepakeisti šlepečių įžengiant į gyvenamąjį kambarį, jei prieš tai vaikščiota po purviną dangą kitose namo vietose.
6. Normų laikymasis
Neseniai Japonijos studentų buvo paprašyta nurodyti didžiausią grėsmę šiuolaikiniams vaikams. Dauguma savo atsakymuose nurodė, jog tai – individualizmas.
Visa Japonijos visuomenė sukasi apie grupę. Vakarietiškos kultūros telkiasi ties individais.
Todėl stengtis atkreipti dėmesį į save Japonijoje nėra laikoma mandagu. Venkite šnypšti nosį viešumoje, nevalgykite eidami gatve ir nešnekėkite telefonu traukinių ir metro vagonuose.
Kaip bebūtų, daugelis užsieniečių dėmesį į save atkreipia tiek dėl kitokios išvaizdos ar manierų, todėl nenuostabu, jog japonai į paprastus turistus skersakiuoja, prašo nusifotografuoti ar netgi ima autografus.
7. Kaip susišnekėti?
Japonai išvydę baltuosius turistus mano, jog visi jie šneka angliškai. Net trumpos viešnagės metu galima stebėti pulkelį moksleivių iš tolo šaukiančių „Hello! Hello! Herro!” arba pavienius japonus, bandančius pradėti dialogą angliškai.
Tai draugiška, tačiau lengvai gali išmušti iš vėžių tuos keliautojus, kurie angliškai nemoka. Tiesa, lankytojams, mokantiems japonų kalbos pagrindus lengva irgi nėra: daugelis japonų verčiau nusilauš liežuvį bandydami pralementi angliškus žodžius nei stengsis su užsieniečiais kalbėti gimtąja kalba.
