Skridau, ir skridau aukštai. O išskridau aš i saulėtąją Graikiją, į antikinės kultūros lopšį. Ir ne tam, kad paplūdimyje bambą išvertus gulėti, o parodyti pasauliui kiek daug sugebu!
Skridau viena, pirmąkart gyvenime, viską norėjosi paliesti ir pačiupinėti lyg mažam vaikui, akys nespėjo visko aprėpti. Buvau visur - Kretoje, Atėnuose, Larisoje, vėl Atėnuose, ir radau prieglobstį Kimolos saloje - mano vasaros rojuje. Ir tikriausiai tai, ką ten teko patirti užsimirš ne taip jau ir greit, nes pastarosiomis dienomis tenka gyventi vien tuo.
Kodėl? Tikriausiai todėl, kad žmonės, kuriems tenka daugiau saulės yra šiltesni ir iš vidaus, laimingesni.O juk pas mus devynis mėnesius žiema, o likusius - šalta! O tuomet ir grįžus būna sunku nesitikėti tos šilumos iš kitų, nes vis žvalgaisi ir galvoji, kad kažkur įžvelgsi šypseną skirtą Tau. Ir supranti nori ten kur šilta, ne tik išorėje, bet ir žmonių sielose..
Ko niekada nepamiršiu? Dangaus, nes iki šiol maniau, kad tokį galima tik susapnuoti. Tokios ryškios žvaigždės tik ten! Ir privalau ten nusivežti tuos, kuriuos myliu, kad jie tai pamatytų.
Dažnai eidavau tuščiomis, siauromis gatvelėmis norėdama suprasti, ką čia veikia šis žmogus vienas. Jūros, kurios tiek daug, tokios ramios, su tuščiais žmogaus rankos neliestais paplūdimiais. Beprotiškai skaidriu vandeniu, ir švelniu vėjeliu.
Akys nebegalėdavo aprėpti tokios begalybės, kartais susimąstydavau ar įmanoma, kad pasauly būna tokių nuostabių vietų. Stebėjau viską ir aikčiojau iš nuostabos. Vakarais krentančios žvaigždės, rytais saulė tekanti iš jūros virš kalnų ir atrodo, kad teka tik tau, mažam vienam žmogeliui, nes tuo metu visi miega/eina miegoti/keliasi dirbti, ir niekas tuomet nesidomi saule, ir daug praranda.
Sėdi sau ant bažnyčios stogo ir manai, kad saulė priklauso tik tau. Ir džiaugiesi tuo. Ir kiekvieną rytą saulė vis kitokia. Romantika - vis tik žodis seniai nemadingas. Bet romantika iš tiesų čia net nekvepia. Dienomis miegas, arba Gili Žydra Jūra, padrąsinantys žodžiai, draugiški veidai, karšta saulė ir svilinantis smėlis, naktimis - darbas. Kuris kartais vedė iš proto, vertė jaustis nelaiminga, kartais vertė jaustis visiškai vieniša, kartais beprotiškai laiminga.
Tikriausiai visas pasaulio emocijas patirdavau tomis naktimis. Skirtingos kultūros, skirtingi žmonės. Paliekant šią vietą beprotiškai mojavau - džiaugiausi, kad turiu kam mojuoti, bet mojavau visiems, mojavau pačiai salai, kuri man davė tiek daug, ir tik dabar pradedu tai suprasti. Kalba - barjeras. Bet tam, kad apkabinti kalbėti daug nereikia.
Istoriją atsiuntė Deimantė Laurušonytė.
