Tačiau šiandien ji labiau traktuojama kaip rašytoja bei šešių vaikų mama, kuri baltą chalato kišenę iškeitė į vaikų piešinius ant šaldytuvo, o rimtus chirurginius sprendimus – į apkabinimus ir žaislų tvarkymą.
Vienas jos vaikų, Faustas, gimė su Dauno sindromu, kas pakeitė ne tik šeimos kasdienybę, bet ir pačios Jurgos pasaulio suvokimą.
Jurga neslepia – sprendimas pasitraukti iš medicinos nebuvo nei lengvas, nei staigus. Tai buvo laipsniškas, vidinis virsmas, augęs kartu su kiekvienu naujai gimstančiu vaiku. Ilgus metus ji bandė suderinti motinystę su gydytojos pareigomis, tačiau galiausiai pasirinko šeimą.
„Taip, galima sakyti, kad mečiau mediciną, nors gal kiek per stipriai skamba – tiesiog gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad reikėjo rinktis: rimtas šeimos gyvenimas ar profesinis kelias.
Kadangi abu su vyru esame medikai, mums buvo sudėtinga išlaviruoti tarp darbo ir šeimos. Atsisėdome pasikalbėti ir nusprendėme, kad jis tęs savo veiklą, o aš pasitrauksiu. Tuo metu jau turėjome tris vaikus, planavome galbūt ir didesnę šeimą, tad tai buvo gana natūralus sprendimas“, – pradeda pasakoti Jurga.
Abu tėvai medikai
Paklausta, ar medicina vis dar jai artima ir ar nesigaili savo pasirinkimo, moteris atsako, kad sunku vienareikšmiškai pasakyti. Aišku viena – jai gaila, kadangi įdėta tiek pastangų, tiek sutikta įdomių žmonių, todėl tai nebuvo lengvas sprendimas. Iš pradžių Jurga net save truputį apgaudinėjo, galvojo, kad dar grįš, bet suprato jog tai būtų labai sudėtinga. Pasak jos, tiesiog atėjo momentas, kai reikėjo pasirinkti:
„Ir, ko gero, nebuvo kitos alternatyvos. Vaikams labiau reikalinga mama, ypač kai jie dar maži, juos gimdžiau, maitinau, tad logiška, kad aš pasilikau namuose.
Be to, vyras ne vienerius metus važinėjo į misijas Afrikoje – būdavo išvykęs po 3–5 savaites, todėl reikėjo stabilumo namuose. Tai irgi nulėmė sprendimą, kad aš liksiu su vaikais.“
Rašytojos vyras dirbo su organizacija „Mercy Ships“ – tai laivas-ligoninė, į kurį atvyksta žmonės iš visos Afrikos, dažniausiai dėl to, kad neturi galimybių gauti medicininės pagalbos.
Jurgos vyras yra akių mikrochirurgas, tad atlikdavo sudėtingas akių operacijas, gydydavo kataraktas ir kitas patologijas. Jos teigimu, tai buvo neįkainojama pagalba tiems žmonėms.
Šnekant apie pačią moterį, ji, baigusi vaikų chirurgiją ir turėjusi licenciją dirbti vaikų ortopede-traumatologe. Po rezidentūros Jurga įsidarbino Vaikų ligoninėje, ortopedijos-traumatologijos skyriuje, kur jos specializacija buvo vaikų klubų sąnariai. Kai moteris išėjo iš darbo visai nesitikėjo, kad nebegrįš:
„Kai išėjau iš darbo, atrodė, kad esu nepakeičiama ir tikrai grįšiu. Po pirmo vaiko greitai grįžau į darbą – tik jam sukako metai, iškart kitą dieną jau dirbau.
Su antru nėštumu ilgai dar dirbau operacinėse. Bet vėliau supratau, kad noriu matyti, kaip auga mano vaikai. Darbe žiūri į mažus pacientus, o savo vaikų namie nematai daugiau nei pusę dienos.
Pajutau, kad noriu būti su jais. Ir kai nusprendėme, kad norime turėti daugiau nei tris vaikus, supratau, karjerą teks palikti.
Pažįstu daug moterų, kurios sėkmingai derina darbą ir šeimą, bet supratau, kad aš nesu iš tų. Pasirinkau būti su vaikais.“
Turbūt daugelis išgirdęs, kad šeimoje yra šeši vaikai, susimąsto apie didžiulę atsakomybę ir susitvarkymą su jais. Jurga pritaria ir sako dažnai juokaujanti, kad ne ji su vaikais susitvarkau, o jie – su moterimi.
„Tai nuolatinis procesas, kuriame niekada negali sakyti, kad jau viską moki. Motinystė mane privertė atsistoti ant žemės, suvokti, kad esu nekantri, ir taisyti savo trūkumus. Mano vaikai daug kur geresni už mane – jie mane moko“, – atvirauja buvusi chirurgė.
Sklando mitas, kad su tokiu skaičiumi vaikų ne visada atrandi laiko sau, tačiau, anot pašnekovės, jei nori, laiko visada rasi. Dabar jau jos šeimoje yra paaugusių vaikų, kurie padeda net neprašyti. Ir rašymas, kurį atrado, gimė iš motinystės, jei nebūtų turėjusi vaikų, turbūt vis dar dirbtų ligoninėje, atskleidžia ji.
Šeši vaikai, kurių vienas – su negalia
Moteris pasakoja apie kiekvieną iš vaikų ir teigia, kad kiekvienas išsiskiria šitaip:
- Oskaras – vyriausias, jam beveik 15. Ką tik baigė „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą. Anksčiau be galo daug skaitė, net Stepheną Kingą visą perskaitė, dabar jau mažiau, bet džiaugiuosi, kad turėjo tą etapą.
- Rapolas – 12 metų, mokosi Čiurlionio menų mokyklos baleto klasėje. Didysis pagalbininkas. Labai mylimas mažųjų.
- Žemyna – 10 metų, taip pat baleto klasėje. Labai pareiginga, viską suplanuoja, nuo aprangos iki savaitės į priekį numatytų veiklų.
- Vasarė – ką tik baigė pirmą klasę, irgi mokosi baleto. Mūsų gamtos vaikas, visada su tinkleliu, tyrinėja varles. Visiškai priešingybė Žemynai, viską pameta, bet labai laiminga.
- Faustas – 5 metai. Turi Dauno sindromą. Be galo muzikalus, socialus, mylimas visų. Gyvena su muzika, nuo Edith Piaf ryte iki dainų vakare.
- Lelija – 2 metai. Labai gudri, viską pastebi, moka, valdo situaciją namuose.
Vienas iš vaikų, nelaimei, gimė su negalia. Jurga pasakoja, kad pirmieji mėnesiai buvo sunkūs, su daug nežinomybės ir baimės:
„Esu mačiusi daug tokių vaikų, bet kai tai tavo vaikas, viskas pasikeičia. Laikui bėgant supratome, kad tai ne nelaimė, o mūsų kelias. Jis įnešė į mūsų gyvenimą daug spalvų, pakeitė požiūrį, ir džiaugiuosi, kad mūsų kiti vaikai auga su daugiau empatijos ir supratimo.
Medikės žinios ir padėjo, ir trukdė priimti diagnozę. Su savo vaikais nesi medikė – esi mama. Žinios kėlė dar daugiau nerimo: eini tyrimų, žinai, ko bijoti. Buvo daug drebulio. Vyrui prireikė šiek tiek laiko, jis kurį laiką buvo neigimo stadijoje. O aš iškart supratau ir priėmiau.“
Rašytojos teigimu, kūdikystėje Faustas buvo labai ramus. Neturėjo jokių įgimtų ydų, tik protinę negalią. Dabar raida atsilieka – penkerių, bet elgesiu labiau kaip trejų. Anot mamos, Faustas labai mylintis, linkęs bendrauti, jautrus, labaimuzikalus. Šeima su juo dirba daug, ir progresas akivaizdus, o broliai ir seserys jį priėmė be jokių papildomų klausimų.
„Vyriausiajam buvo sunkiau – jis kartais sako, kad nesijaučia drąsiai kviesdamas draugus į namus. Kalbamės apie tai. Kiti vaikai labai natūraliai jį priima, padeda, žino, ką jis moka, ko nemoka. Kai kada jis juos nervina, bet meilės – begalinės. Jie stengiasi jį juokinti, skaityti jam, kartu klausosi muzikos. Tiesiog yra kartu, tai jų brolis“, – pasakoja Jurga.
Įsimintiniausios šeimos istorijos – tai bendros kelionės. Kai visi kažkur skrenda, dažniausiai tenka užimti visą lėktuvo eilę, o kartais net dvi. Jurga šmaikštauja sakanti, kad kai visi septyni (su vyru) bando tilpti į vieną autobusiuką su visais daiktais, būna juokinga. O juk dar jie turi ir didelį šunį, dabar jam jau metai, ir papūgą, kuri taip pat visada keliauja su šeima – ar prie jūros, ar į sodybą.
Iš rašytojos perspektyvos
Rašyti pirmąją knygą moteris pradėjo norinti gyvenime veikti kažką įdomesnio. Nuo mokyklos laikų ji mėgo rašyti – jaitai teikė džiaugsmo:
„Vieną dieną tiesiog pagalvojau: na, nieko blogo nenutiks, jei pabandysiu parašyti knygą. Pradžia nebuvo lengva,pirmiausia turėjau pati sau įrodyti, kad galiu. Kildavo minčių, kad gal neverta, juk neturiu nei patirties, nei žinių, kaip visa tai vyksta.
Bet kai jau „įsivažiuoji“, viskas pradeda tekėti savaime. Taip po lapą, po lapą – ir per metus atsirado knyga.
Kai leidykla ją priėmė, tai buvo didžiulis paskatinimas, pasitikėjimas, kad galiu. Ir net jeigu nebūčiau sulaukusi atsakymo iš leidyklos, vis tiek būčiau rašiusi toliau. Net nežinodama, ar pirmoji bus išleista, jau buvau pradėjusi antrąją, turėjau idėją ir labai norėjau ją įgyvendinti.“
Pirmoji rašytojos knyga – apie merginą, kuri važinėja motociklu, o konkrečiau, britva. Tai nėra vien apie motociklus, veikiau apie gyvenimą aplink juos. Yra ir meilės linija, ir humoro, ir netikėtų gyvenimo posūkių. Viskas prasideda nuo nesėkmingo važiavimo, kuris keičia pagrindinės veikėjos gyvenimą. Atsiranda naujų žmonių, simpatijų, nuotykių – tai jaunatviška, lengvai skaitoma istorija apie ieškojimus ir atradimus, tikina Jurga:
„Istorija išgalvota, bet, žinoma, gyvenant tarp žmonių, neišvengiamai jų bruožai įsiskverbia į personažus. Vieni veikėjų bruožai gimsta nesąmoningai – iš to, ką esi matęs, jautęs, sapnavęs. Tad realybės atspindžių tikrai yra.
Slapyvardis kilo iš paukščio – slankos. Vasaromis ji dažnai praskrisdavo virš mūsų sodybos, temstant. Kvarkdavo juokingai, bet kažkaip širdžiai mielai. Tai tapo lyg dienos simboliu. Be to, mano tikrosios pavardės labai ilgos, sunkiai įsimenamos, todėl nusprendžiau prie savo vardo pridėti tą paukštį ir tapau Jurga Slanka.“
Jos vaikai pasidomi, paklausia, kelintą knygą dabar rašanti, kartais padeda rinkti knygos viršelį, bet skaityti jų neverčia – jos skirtos ne vaikų amžiui. Vyriausias sūnus irgi nelinkęs skaityti meilės istorijų – dar ne tas laikas. Moteris mano, kad jie skaitys, kai tam pribręs, kiekvienam savas laikas.
Savo vaikams, pirmiausia, ji akcentuoja toleranciją ir gebėjimą priimti kitą žmogų be išankstinių nuostatų, empatiją, norą užjausti ir suprasti. Taip pat svarbios šeimos vertybės, ji norėtų, kad vaikai matytų šeimą kaip vieną didžiausių gyvenimo dovanų.
Prisiminimai iš chirurgijos
Dabar buvusi chirurgė nei sau, nei kitiems nebesako, kad grįš į darbą. Per tiek metų ji nutolo, reikėtų viską mokytis iš naujo, ji nežino, ar yra tam pasiruošusi. Tačiau rašytojos knygose vis atsiranda veikėjų iš ligoninės. To turbūt neišvengsi,tiek metų praleido medicinoje. Dažnai prisimena apie tai, sako, kad net sapnuoja. Jurga įvardina mediciną kaip svarbią savo gyvenimo dalį, kupiną patirties, kurią vertina ir dėl kurios niekada nesigailėjo.
Ta proga ji prisimena laikus, kai teko dirbti. Budėjimai, pasak jos, labai skirtingi – vieną naktį gali būti ramu, o kitą – nesustojamai veža pacientus, ir tu bėgi nuo operacinės iki priėmimo skyriaus. Bet kaip įsimintiniausią istoriją, ji išskiria, kai dar dirbo poliklinikoje:
„Atsimenu, viena mama iš Biržų, vėlavo į paskirtą konsultaciją. Skambino sesutei ir prašė, kad palaukčiau, sakė, labai nori parodyti vaiką. Sulaukiau. Vaikui viskas buvo gerai – profilaktinė apžiūra. Ir kai jau viską aptarėme, ta mama padavė man kepalą naminės duonos ir sako: „Labai noriu jus apkabinti.“ Apkabino, stipriai, nuoširdžiai. Buvo labai šiltas momentas, tokie žmonės įstringa atmintin visam gyvenimui.“
Dabar Jurga svajoja keliauti ir kiek gali su šeima, tiek keliauja, bet didžiausia svajonė – nuvykti į Peru. Ji norėtų su vaikais aplankyti Pietų Ameriką, kadangi atrodo mistiška, įdomi, energetiškai stipri vieta, kuri traukia moterį.
„Nors kiekvienam žmogui skirtas savas kelias, manau, nereikia bijoti savo norų. Jei kažko labai stipriai nori, verta tam pasiduoti – tėkmei, naujai krypčiai. Ir dažnai viskas susiklosto net geriau, nei galėjai tikėtis. Net ir vaikams stengiuosi neprimetinėti, kokį kelią jie turėtų rinktis, svarbiausia, kad jis būtų jų pačių, išjaustas, savas“, – apibendrina Jurga.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
