Pirmi ligos simptomai pasireiškė 2010 metais – Mantas pasakoja, kad pradėjo strigti atmintis. Tuo metu jis jau studijavo universitete. Vaikinas nebuvo pratęs lankytis pas medikus, tad net po metų pajutęs, kad viena koja tarsi nebeklauso, tapo bejėgė, silpnutė, pas gydytojus nenuėjo, nurašė bėdą sportui, persitempimui. Greitai liga davė ir kitą ženklą – Mantas staiga pajuto, kad jam trūksta žodžių: „Niekada neieškojau žodžio kišenėje, buvau šnekutis ir štai pradėjau užsikirsti.“ Taip jam niekada nebuvo nutikę. Bet ir tada į medikus nesikreipė, vėl pamanė, kad tiesiog pervargo.
Vaikinas mokėsi ir dirbo universitete. Baigęs studijas 2013 metais išėjo iš darbo, ieškojo naujų kelių. Apie tai, kad jau serga išsėtine skleroze, jis nė mintelės neturėjo, ligos siunčiamų ženklų tiesiog nepaisė. Prieš pradėdamas tarnauti kariuomenėje nuolat mankštinosi sporto salėje, tad jo fizinė būklė buvo normali, o ir medikai jokių sveikatos bėdų nepastebėjo.
Tarnaudamas kariuomenėje Mantas jokių negalavimų nejuto, tik kartą buvo sutrikęs kvėpavimas, tačiau ir tuomet vaikinas tai nurašė menkam sportiniam pasiruošimui. „Nerimas dėl sveikatos kartais apimdavo, tačiau tęsiau karo tarnybą, užsirašiau ir į savanorišką tarnybą“, – pasakoja vyras.
Liga visu smarkumu smogė 2017 metų birželį, kai Mantą ištiko priepuolis – prasidėjo kairės pusės nejautra, kūno nejautė nuo pėdų iki krūtinės viršaus. Tą kartą jis rimtai susirūpino savo sveikata, nuėjo pas šeimos gydytoją ir pasakė gerai pažįstąs savo organizmą – jo galva, tokie dalykai šiaip sau nevyksta. Išprašė siuntimo pas neurologą, kuris po patikros skubiai jį išsiuntė į Santaros kliniką atlikti tyrimų. Šie parodė, kad Mantas serga išsėtine skleroze. Medikai labai nustebo, kodėl jaunas vyras dar nehospitalizuotas: „Tau seniai laikas gydytis.“
Mantas suprato, kad jo gyvenimas jau niekada nebebus toks, kaip ankščiau. Jis gavo reikalingą gydymą – dviejų dienų infuziją į kairės pusės kūno odą. Sveikata pagerėjo, pamažu vėl atsirado kairės pusės jautra, tačiau Mantui nebuvo ramu: „Kažkur viduje vyliausi, kad medikai apsiriko, kad tereikia pailsėti, sustiprėti ir vėl būsiu sveikas, tačiau ir po mėnesio stebuklas neįvyko.“
1777 m.
1868 m.
1913 m.
Gailėtis savęs ar aktyviai gyventi?
„Supratau, kad nepagydomos autoimuninės ligos neįveiksiu, – pasakoja Mantas. – Tad turiu du pasirinkimus: sėdėti ir gailėti savęs, įsivaizduoti, kad jau sėdžiu neįgaliojo vežimėlyje ir silpstu, ar tą man skirtą laiką išnaudoti prasmingai, įdomiai, daryti tai, kas mane ypač veža. Pradėjau keisti gyvenseną.“
Pirmiausia Mantas pakeitė darbą. „Nesakau, kad ankstesni mano darbai buvo man visai ne prie širdies, bet patirdavau nemažai streso, o stresas sveikatai ne į naudą, tad pradėjau dirbti savarankiškai, ėmiau kurti ir įgyvendinti tokius skaitmeninius projektus, kurie man teiktų visapusišką pasitenkinimą. Tad šiuo metu esu visiškai nepriklausomas žmogus, užsiėmęs projektinėmis veiklomis“, – sako pašnekovas.
Atsikratęs rutininio ir ne visada malonaus darbo Mantas prisijungė prie išsėtinės sklerozės draugijos „Feniksai“. Susipažinęs su šios draugijos pirmininke Ana Staševičiene ir kitas nariais Mantas pajuto bendruomeniškumo galią: „Sutikau žmonių, taip pat sergančių išsėtine skleroze, pradėjau bendrauti, įsitraukiau į bendras veiklas, o svarbiausia – pajutau, koks stiprus yra bendruomeniškumo jausmas, kaip jis padeda gyventi. Nors nebuvau vienišas, šalia turėjau mylimą žmogų, bet liga taip pat buvo su manimi.“
Su „Feniksų“ vėliava Mantas dalyvavo sporto renginiuose, įsitraukė į „IS iššūkio“ komandą ir dalyvavo triatlono varžybose. „Bėgau 5 kilometrus, distanciją įveikiau per 26,51 minutės“, – pasakoja vaikinas, įsitikinęs, kad aktyvus sportas jam padeda suvaldyti ligą.
Didžiausią impulsą aktyviai gyventi Mantui suteikia mylima moteris Ieva. Jiedu pažįstami jau ketvirti metai, o draugauja trejus. Kai jiedu susipažino, Mantas nežinojo, kad serga, apie savo ligą sužinojo po metų draugystės. Pasakyti Ievai, kad serga sunkia autoimunine liga, Mantui nebuvo sunku. Jiedu buvo labai artimi, tad vyras žinojo, kad draugė jį supras, tačiau bijojo ją įpareigoti būti su juo, bijojo ateityje tapti mylimai moteriai našta.
„Mano mamos brolis turėjo Dauno sindromą, vaikystėje atvažiuodavau pas senelius ir mačiau, kaip jiems nelengva prižiūrėti mano dėdę. Baiminausi, kad Ieva nesijautų įsipareigojusi mane slaugyti“, – prisipažįsta Mantas. Bet Ievos atsakas buvo toks nuoširdus, kupinas supratimo ir meilės, kad Mantas suprato – jam labai labai pasisekė. Šį rudenį jie ruošiasi susituokti.
„Google“ gąsdina ir klaidina
Paklaustas, kokios pagalbos labiausia trūksta išgirdus diagnozę „Jūs sergate išsėtine skleroze“, Mantas sako, kad svarbiausia tokiam žmogui suteikti teisingą informaciją apie ligą. „Kai pradedi informacijos ieškoti visagaliame „Google“, prisiskaitai tiek gąsdinančių dalykų, kad apima visiška neviltis. Man teko bendrauti ne su vienu šia liga susirgusiu žmogumi ir visada išgirsdavau vieną ir tą patį pasakojimą: „Atsidariau „Google“, prisiskaičiau ir apsiverkiau“.“
Mantas mano, kad taip neturėtų būti, medikas turi suteikti informaciją, o psichologas turi padėti susigyventi su diagnoze. O juk būna, kad žmonės puola į depresiją ir ne vienus metus nebedalyvauja visuomenės gyvenime, jaučiasi atskirti, vieniši, bejėgiai. Mantas nori kuo daugiau sėkmės istorijų. „Aš negaliu teikti, kad tai, kas padeda man, padės ir kitiems, ši liga žmones paveikia labai nevienodai, o ir ligos sukėlėjai skirtingi“, – sako jaunas vyras.
Mantas ne kartą analizavo ankstesnį savo gyvenimo būdą ir rado priežasčių, kurios galėjo sukelti ligą. „Daugybę metų valgiau pernelyg daug saldžių, miltinių patiekalų, o cukrus, ypač jo perteklius, mažina imunitetą. Mudu su broliu maitindavomės labai netvarkingai, valgėme per daug angliavandenių, cukraus. Pakeitęs savo mitybą iš karto netekau apie 20 kilogramų, kurie man buvo nereikalingi. Pažįstami stebėjosi, net gailėjosi manęs, nes įtarė, kad susirgau vėžiu, o iš tiesų, atsikratęs papildomo svorio, pasijutau geriau“, – pasakoja Mantas.
Prisiminęs savo dienas, praleistas prie kompiuterio, jis sako, kad jam gaila vaikų, kurie užuot bėgioję, siautę lauke lindi namuose, žaidžia kompiuterinius žaidimus ir be perstojo kemša picas – jie nesupranta, kas tuomet darosi jų organizme.
„Ankščiau nemėgau bėgioti, – pasakoja Mantas. – Bėgioti privertė liga, ir bėgiojimas man tapo labai svarbiu savikontrolės įrankiu, vaistu. Kai pradėjau bėgioti 2016 metų rugsėjį, nubėgau kilometrą 20 metrų. O šią žiemą nubėgau 12 kilometrų. Bėgioju Antakalnio mikrorajone palei Nerį. Tik vasarą karštis labai nepalankus išsėtine skleroze sergantiems žmonėms, todėl bėgioju 2–3 kartus per savaitę, o rugsėjo, spalio mėnesį intensyviau.“
Mantas prisipažįsta, kad ankščiau nemokėjo plaukti, bet norėjo dalyvauti triatlono varžybose, tad „Feniksų“ remiamas lankė baseiną ir ne tik išmoko plaukti, bet ir puikiai pasirodė varžybose. Ir plaukė, ir dviračiu važiavo 10 kilometrų. Dar priduria, kad praėjusiais metais dviračiu numynė nuo Klaipėdos iki Nidos.
„Susirgęs netapau kažkuo kitu, – atsisveikindamas sako Mantas. – Tiesiog ankščiau nežinojau, kad dar tiek įdomių dalykų galiu atrasti. Tokių dalykų, kuriems neskyriau dėmesio. O vertėjo.“
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
