„Niekada gyvenime negalvojau, kad man gali kas nors atsitikti. Turėjau ir turiu milijoną planų ir idėjų, tik tikriausiai prieš operaciją taip nevertinau gyvenimo ir laiko. Dabar skubu gyventi ir daryti tai, ko man labiausiai norisi šiuo metu“, – sako Anželika.
Diagnozė trenkė lyg iš žaibas iš giedro dangaus
Moteris pasakoja, kad iki gyvenimą pakeitusios diagnozės dirbo gana įtemptą ir daug streso keliantį darbą. Ji buvo Vilniaus miesto savivaldybės informacijos poskyrio vedėja, kone kasdien sutinkanti apie 100 žmonių. Po medaus mėnesio ji sugrįžo į savo darbą, kur ir įvyko įprastą kasdienybę sugriovęs įvykis.
„Iki tol man nieko nebuvo: galvos neskaudėjo, buvau jaunas, gerai besijaučiantis žmogus. Viskas įvyko labai staigiai. Buvo toks momentas, kad sėdėjau darbe, viskas buvo gerai ir staiga vos nenugriuvau, man pasidarė bloga. Kolegos iškart iškvietė greitąją, man padarė tyrimus ir jau po dviejų dienų žinojau, kad tai smegenų auglys“, – lemtingą dieną prisimena moteris.
Gydytojai iškart pasakė, kad operaciją reikia atlikti kuo skubiau, nes kraujas gali išsilieti į smegenis ir turėti dar daugiau neigiamų pasekmių. Anželika ir jos artimieji sunkiai suvokė, kas tuo metu vyko, bet moters bloga savijauta signalizavo, kad tai labai rimta:
„Auglys augo toje vietoje, kuri yra atsakinga už pusiausvyrą, atmintį, kalbą. Man darėsi vis blogiau – sunkiai vaikščiojau, jei neprisilaikydavau sienos, nejaučiau horizonto, buvo sutrikusi pusiausvyra ir orientacija.
Viskas įvyko taip greitai...Tiesiog po vienos nakties atsikėliau ir negalėjau paeiti, buvo tikrai labai baisu. Vakar bėgiojau, o šiandien jau negaliu iš lovos atsistoti. Tai tokia bloga savijauta ir leido suprasti, kad kažkas tikrai negerai, reikia ką nors daryti, gydyti“.
Po operacijos nesitikėjo atsikelti tokia
Anželika neslepia, kad pirmiausia negalėjo patikėti, kad visa tai vyksta jai, tačiau palaipsniui nusiramino ir priėmė realybę tokią, kokia ji ir buvo. Operacijos moteris laukė dvi savaites, tuo metu dėl prastos savijautos jau leisdama laiką tik namuose. Tik paskutinį vakarą ji su vyru pakeitė aplinką.
„Prieš operaciją su vyru išvažiavome į Trakus, į sodybą. Norėjome pakeisti aplinką ir nuraminti mintis, daug kalbėjome apie tai, kas bus, ką man darys. Tada tai atrodė taip natūralu, o dabar to negaliu prisiminti be ašarų“, – jautriai kalba Anželika.
Ji jautėsi morališkai pasiruošusi operacijai, kuri buvo itin sudėtinga ir truko penkias valandas. Moteris prisimena, kad nubudus jai viską skaudėjo, tačiau dar didesni sunkumai laukė priešakyje.
„Tu nieko ten labai negalvoji, kai iškart pabundi – ateina gydytojas, kažką pakalba ir tiek, viskas atrodo gerai. Bet po to perveda į palatą ir supranti, kad negali pasakyti nei žodžio. Mintys sukasi galvoje, tu žinai, kokia diena, prisimeni vyrą, tėvus, bet nieko negali ištarti“, – sunkiais išgyvenimais dalijasi Anželika.
Ji neslepia, kad pirmi trys mėnesiai po operacijos buvo ypač sudėtingi:
„Man gydytojas sakė, kad po trijų mėnesių viskas pradeda gerėti, bet aš nesitikėjau, kad tie trys mėnesiai bus tokie žiauriai sunkūs. Tu esi kaip daržovė, guli ir viskas. Tik dabar suprantu, kad nesitikėjau po operacijos atsikelti kitokia, neįmanoma pasiruošti tokiai patirčiai“.
Teko įprasti prie drastiškų pokyčių
Moteris pasakoja, kad iš pradžių jai buvo itin nedrąsu kalbėti, bet žingsnis po žingsnio ji nejaukumo barjerą įveikė.
„Aš labai bijodavau, kad žmonės manęs nesupranta, dėl to, pavyzdžiui, skambindavo tėtis, ko nors klausdavo, o aš tiesiog negalėjau atsakyti, negalėjau pratarti nė žodžio.
Po trupučiuką ta kalbėjimo funkcija atsistatė, kas mane lankydavo, niekas nesakydavo, kad aš ten ką nors blogai sakau, nors ištardavau vos žodį. Man tai padaryti buvo sunku, viskas buvo su tokiais strigimais“, – dalijasi Anželika.
Kiek sustiprėjusi ir iš naujo pradėjusi kabintis į gyvenimą, moteris buvo išleista gydytis į namus. Ji puikiai prisimena tas pirmąsias dienas, kai suprato, kad kasdienybė dabar yra visiškai kitokia.
„Po išrašymo į namus per dieną spėdavau pavalgyti, perskaityti vieną lapą knygos – skaitydavau garsiai, nes norėjau kuo greičiau atsistatyti, parašyti 1–2 žinutes ir labai daug miegodavau.
Man iki šiol nemalonu plauti galvą ir miegoti tiesiai ant pagalvės, kur yra randas. Taip pat negaliu atmintinai skaičiuoti ar atsiminti skaičių sekos – pamirštu medžiagų kainas, savo telefono numerį, net namų durų kodą. Su skaičiais nedraugauju ir artimieji tai žino“, – pasakoja Anželika.
Ji neslepia, kad vis dar mokosi ir kalbėti telefonu, nes jei susinervina, iš atminties prapuola visi žodžiai ir ji pamiršta, ką norėjo pasakyti. Panašiai yra ir su vairavimu, kurio jai teko mokytis iš naujo. Anželika atvirai sako, kad kartais būna dienų, kai tiesiog bijo sėsti už vairo:
„Kai aš vairuoju, jaučiu tą jaudulį, kad mašina juda, nors ji realiai stovi vietoje. Pas mane tiesiog taip galvoje yra, kad atrodo, jog visi objektai aplink mane juda. Tokie probleminiai dalykai yra iki šiol, kartais prarandu ir orientaciją“.
Itin sunku psichologiškai
Nors Anželikai ir teko daug dalykų mokytis iš naujo, o kai kurie ir šiandien atrodo sunkiai įveikiami, ji atskleidžia, kad vis tik sunkiausia tvarkytis su psichologiniais dalykais.
„Buvo galima tikėtis, kad sutriks kalba, atmintis, koordinacija, nes operuotas plotas buvo gan nemažas ir pažeistos smegenų dalys, kurios būtent ir yra už tai atsakingos. Tačiau patys blogiausi dalykai yra moraliniai.
Tada man reikėjo labiau ne fizinės reabilitacijos, o moralinės. Kai jautiesi fiziškai blogai, pastoviai slegia bloga nuotaika, emocijų svyravimas, užplūdusi depresija.
Iki šiol mane kamuoja panikos priepuoliai, stiprūs nuotaikų svyravimai, gan dažnas svečias yra ir didžiulis galvos skausmas. Bet po truputį išmokau su jais susigyventi“, – atvirai kalba Anželika.
Ji neslepia, kad buvo labai sunku priimti tai, jog ankstesnės jos ir jos gyvenimo paprasčiausiai nebėra, viskas kardinaliai pasikeitė.
„Aš iš pradžių labai pergyvenau, kad esu bejėgė. Visada buvau aktyvi, energinga, turėjau daug veiklų, o vienas momentas gyvenime viską apvertė aukštyn kojomis ir tapau visiškai kitoks žmogus“, – sako moteris.
Stiprybę atrado keliuose dalykuose
Anželika atskleidžia, kad vienas iš dalykų, padėjusių pasijusti geriau ir nukreipti neigiamas mintis, buvo nėštumas.
„Aš pastojau ir tikriausiai tai buvo vienas iš išsigelbėjimų nuo savęs, nuo galvojimo, kaip man blogai. Nukreipiau dėmesį į nėštumą, pradėjau mažiau galvoti apie savo bėdas, daugiau rūpintis savimi ir mylėti“, – pasakoja moteris.
Vaikelis jos su vyru šeimoje buvo labai laukiamas, tačiau nėštumas iš Anželikos pareikalavo daug jėgų ir stiprybės.
„Nėštumas buvo labai komplikuotas, man pastoviai skaudėdavo galvą, o kai ją skauda – aš einu ir nejaučiu žemės, atrodo, kad kojas statau kažkur ore, visiškai nėra orientacijos. Gydytojas, kuris gydė mane, sakė, kad nėštumas bus sunkus, bet, ačiū Dievui, viską ištvėriau, viskas buvo gerai ir mums gimė nuostabus berniukas“, – šypsosi Anželika.
Sūnus – ne vienintelis moters vaikas. Ji su seserimi dvyne įkūrė ir verslą, kurį meiliai vadina savo vaikeliu. Moteris džiaugiasi, kad jai užteko ryžto atsisakyti karjeros valstybiniame sektoriuje ir daryti tai, kas širdžiai teikia didžiulį džiaugsmą.
„Šiuo metu neįsivaizduoju, kaip buvo galima 10 metų dirbti buhaltere, poskyrio vedėja. Aš negaliu pasakyti, kad tai, ką darau šiandien, yra mano darbas, aš tiesiog gyvenu tuo, ką darau. Su sese turime savo prekės ženklą „Differentwe“, kuriame įvairias grožybes – nuo šilkinių proginių suknelių iki naktinukų.
Darbas tai mano reabilitacija, kiekviena diena yra laukiama ir ypatinga, aš skubu gyventi, dirbti, galvoje nuolat sukasi idėjos naujai kolekcijai, planai, kaip pagerinti darbo našumą. Tai mano atgaiva ir motyvacija, nes darbo dėka aš vis mokausi naujų dalykų, dalyvauju konferencijose, darau tai, apie ką tikrai nebūčiau pagalvojusi“, – su užsidegimu pasakoja Anželika.
Ji ypač džiaugiasi ir dėl to, kad dirba kartu su seserimi, su kuria sieja ypatingas ryšys.
„Mūsų kūrybinis duetas viską atgaivino ir pagydė sielą. Labai džiaugiuosi, kad galiu daug laiko būti su sese, nes ji mane be galo supranta. Ji pirmas žmogus mano gyvenime – nereikia nei draugų, nieko. Mes kartu gimėm ir esam labai artimos“, – sako moteris.
Vertina kiekvieną akimirką
Anželika neslepia, kad po išgirstos diagnozės ir atliktos operacijos pasikeitė jos mąstymas, vertybės, požiūris į gyvenimą.
„Dabar imuosi daugiau veiklų, nes žinau, kad viskas yra mūsų rankose ir tik mes galime ką nors pakeisti. Anksčiau bijojau likti be darbo, nesulaukti kokių pasiūlymų, pasakyti tiesą – dabar tai pasikeitė, mažiau ko bijau. Išmokau vengti netinkamų žmonių, vertinti savo laiką, pabūti vienai su savo mintimis ir idėjomis“, – dalijasi moteris.
Ji suprato, kad reikia vertinti ir labai paprastus dalykus, apie kuriuos dažnai net nesusimąstome.
„Tiesiog neapsakomai gera jausti, kad esi gyvas: pavargsti, nori valgyti ar miegoti. Labai dažnai galvoju apie tai, kad man šiuo metu nieko neskauda, kad gyvenu gerai ir galiu mėgautis akimirka. Tokių momentų neužfiksuodavau iki operacijos, tik dabar save pagaunu vis pagalvojant apie tai. Diagnozė padalino gyvenimą į dvi dalis, bet antroji yra kur kas gilesnė ir tikresnė“, – atvirai sako Anželika.
