Kelionės išlaisvina žmogaus sielą. Leidžia keliautojui įgyvendinti drąsiausias svajones, pasiekti aukščiausių kalnų viršukalnes, pamatyti gražiausius žemės kampelius.
Visuomet norėjau keliauti: nesvarbu - po Lietuvą, ar po svečias šalis. Negaliu pasigirti dideliu kelionių bagažu. Bet 2009 metais man pasisekė, nors trumpam, keletui dienų ištrūkti iš įvairių nepriteklių, negandų prislėgtos Lietuvos į Lenkiją.
Keliavome nuosavu senu, dvidešimties metų, Audi automobiliu, keturiese: aš, mano penkiolikametė dukra, mano tėvukas ir pusserė.
Idėją pakeliauti, pasižvalgyti po kaimyninę Lenkiją pasiūliau aš. Iš pradžių mano mintis buvo sutikta įtariai mano dukros, kuri bambėjo, jog Lenkija- ne Egiptas ir Turkija ir tėvuko, tik pusseserei nuotykis pasirodė vertas dėmesio. Ji iš karto „pakėlė ranką už“.
Ilgainiui visi užsidegė noru „pasižvalgyti“ pas kaimynus. Sutarėme, jog vis dėlto reikia pasisvečiuoti. Tik iškilo mažytis klausimas: kuria kryptim - į pietus, šiaurę, vakarus ar rytus?
Daugiausia diskusijų sukėlė pasirinkimas tarp Varšuvos, Krokuvos ir Gdansko, Sopoto.
Nusprendėme, jog vykstame Šiaurės Lenkijos link. Vykstame tiek, kiek užteks jėgų, kiek norėsime ir kiek sugebėsime pamatyti, išgirsti, sužinoti.
Neturėjome konkretaus plano, ką norime pamatyti, kokias vietas aplankyti.
Šiek tiek panaršiau po internetą, iš žmonių pasakojimų supratau, jog reikia aplankyti: Gižycką (Gižycko), Ketčiną (Kętrzyn), Šv. Lipkas (Sw. Lipka), Lidzbarką Varminską ( Lidzbark Warminski), Elblungą ( Elbląg), Gdanską (Gdansk) ir jeigu pasiseks garsųjį mums, tarybiniams žmonėms, dainų festivalių miestą - kurortą Sopotą ( Sopot).
Gdanską ir Sopotą labiausiai aplankyti norėjau aš.
Gdanskas man buvo įdomus, o apie Sopotą daugelis pažįstamų kalbėjo, jog jo klestėjimo laikas jau praėjo, jis tapo „eiliniu kaimu“. Kaip žinia, norint objektyviai vertinti, reikia pačiai pamatyti ir įsitikinti.
Taigi, 2009 metais rugpjūčio pabaigoje susimetę savo bagažą į senutį Audi, ankstų rytą patraukėme iš Alytaus Lenkijos link.
Tėvukas pasistengė man parinkti maršrutą toliau nuo magistralinių kelių, nes nemėgstu lenktyniauti su „naglais“, storžieviais vilkikų vairuotojais.
Taigi, mūsų maršrutas, kirtus Lenkijos Respublikos sieną buvo toks: Seinai (Sejny), Suvalkai (Suwalki), Oleckas (Olecko), Vydmynai (Wydminy), Gižyckas (Gižycko), Ketčinas ( Kętrzyn), užsukome į Šv. Lipkas (Sw. Lipka), toliau- Rešelis (Reszel), Bištynekas (Bisztynek), Lidzbarkas Varminskas (Lidzbark Warminski), Orleta (Orleta). Paštekas (Pastek), Elblungas ( Elbląg), Nv. Dvor Gdansko (Nw. Dwor Gdanski), Sobiešovo įlanka ( Sobieszewo), Gdanskas (Gdansk), o taip pat pasiekėme Sopotą (Sopot) ir net Gdynią (Gdynia). Pastarosios mūsų maršrute iš viso nebuvo numatyta, mes nesitikėjome tiek „nusibelsti“.
Pirmą dieną pasiekėme Sobiešovo įlanką. Iki jos važiavome Warmijos- Mozūrijos kraštu, kuris vadinamas „tūkstančio ežerų“ kraštu. Žinot, pirmas įspūdis pas mus Lietuvoje labai gražu, žalia, bet ir ten nuostabu. Kelią, kuriuo važiuoji iš abiejų pusių supa ežerai, miškai, laukai, kuriuose išmoningi ūkininkai iš šiaudų padarę „ūkininkų šeimynas“, juos papuošę drabužiais. Gerai nuteikia, supranti, jog turime, ko pasimokyti iš kaimynų.
Linksmai nusiteikę, greitai pasiekėme Gižycką. Miestą, esantį prie didžiųjų Mozūrijos ežerų, tarp Niegocino ir Kisajno. Jau įvažiuojant į šį miestą iš tolo baltavo burės, priartėjus visi grožėjomės ištaigingomis jachtomis, baidarėmės. Gižycke yra šv. Brunono bažnyčia, jo žūčiai atminti prie Negocino ežero pastatytas kryžius. Mums, lietuviams, verta prisiminti šv. Brunoną Kverfurtietį( apie 974-1009 m.), nes būtent šis vienuolis pirmasis paminėjo Lietuvos vardą. Gižycke ilgai neužtrukome, nutarėme, kad grįždami ilgiau pabūsime, gabūt apsistosime nedideliame viešbutyje ar kempinge, paplaukiosime laivais, nuo kurių grožio sukosi galva. Suspėjome pamatyti Gižycko sukamąjį tiltą.
Kitas mūsų sustojimas - Ketčinas. Visi puikiai žinojome, jog visai šalia Ketčino yra vadinamasis „Vilko guolis“, Antrojo pasaulinio karo metu buvusi Hitlerio ir jo parankinių vadavietė. Bet jos mes neaplankėme. Pirmiausia, todėl, kad vasarą, atostogų metu visai nesinorėjo prisiminti „garsiųjų pasaulio išsigimėlių“. Antra - mūsų pirmos dienos tikslas buvo atvykti iki Gdansko ir susirasti nakvynę. Ketčine aplankėme XIV a. Ordino pilį ir šv. Jurgio mūrinę gotikinę katedrą-baziliką, sumokėję po 3 zl už žmogų 407 laipteliais įlipome į katedros bokštą. Apžvelgėme Ketčino panoramą, pasidarėme nuotraukų. Vėliau pasidairėme po miestelį, papietavome jaukioje kavinukėje, sumokėję už pietus po 35 zl už žmogų ir dūmėme toliau.
Nuo Ketčino, truputį pasukome į šalį ir aplankėme šv. Lipkos bažnyčią, apie kurią daug gražių atsiliepimų buvau girdėjusi. Ir tikrai vertėjo pasukti: barokinė šv. Lipkos bažnyčia ir veikiantis vienuolynas, pritrenkė mane, pasaulietę, savo grožiu. Į bažnyčią patekome mišių metu. Suprantu, kad bažnyčia - vieta, į kurią žmonės ateina susikaupti ir melstis. Bet bažnyčios grožis - stulbinamas.
Geras dešimt minučių akys norom nenorom tyrinėjo sienas ir lubas, gražiausius paveikslus, nejučiom išsitraukiau fotoaparatą ir stengiausi kuo daugiau nufotografuoti. Ir tik lenkų kunigo perspėjimas, jog bažnyčioje negalima fotografuoti, sugrąžino mane į realybę, mintyse susigėdau, jog pasielgiau, kaip mokinukė „ne vietoje ir ne laiku“. Bet grįžusi namo, dėkojau dievui ir likimui, kad pasielgiau „negražiai“ ir „nemandagiai“. Tokios nuotraukos - vertos „grieko“. Vadinamų grojančių vargonų šioje bažnyčioje mes negirdėjome, nes dar reikėjo laukti apie tris valandas, o vasara, karštis, kantrybės neužteko.
Po šv. Lipkos patraukėmė toliau, į Rešelį. Deja, bet šiame mieste su garsia gotikos stiliaus pilimi, kurią XIV- XV a. pastatė kryžiuočiai nesustojome, nusprendę, kad tai padarysime grįždami, vis norėjosi greičiau pasiekti Gdanską ir susirasti nakvynę.
Nesustojome ir Lidzbarke Varminske. Tik pravažiuodami grožėjomės XIV a. Varmės vyskupų pilimi, apsupta upių ir labai primenanti mūsų Trakų pilį, apsuptą Galvės ežero.
Orleta mus sustabdė kelioms minutėms, siūlydama pasigrožėti ir nusifotografuoti ūkininkų sugalvotas „šiaudų šeimynas“.
Elblungas liko nuošalyje, nes jau vakarėjo, o iki Gdansko dar reikėjo važiuoti apie šešiasdešimt penkis kilometrus.
Bet ir Gdansko pirmą dieną nepasiekėme. Nutarėme sustoti 10-12 km iki Gdansko, tai yra Sobiešovo įlankoje.
Į Sobiešovą atvažiuojant reikia pervažiuoti pontoniniu tiltu, kuris man savo bildesiu kėlė baimę, o mano dukrai paliko didžiausią kelionės įspūdį. Sobiešove apsistojome kempinge, už kurio parą mokėjome apie 60 zl už keturis žmones ir automobilį. Į šią kainą buvo įskaičiuoti ir dušai, su karštu ir šaltu vandeniu, tualetai. Taip pat kempingo administracija kiekvieną rytą mielai užvirdavo vandenį kavai, paslaugiai leido pasikrauti mobiliuosius telefonus. Greta atostogaujantys vokiečiai, suomiai buvo atvykę su savo augintiniais: šunimis ir katėmis. Patys lenkai atostogavo su mažamečiais vaikais. Beje, šiame kempinge, kurio pavadinimą pamiršau, gyvenome keturias paras. Apsigyvenome palapinėse, nors galėjome ir siūlomuose kempingo nameliuose. Bet norėjau savo dukrai parodyti gyvenimą be patogumų, kuris suteikia ne mažiau žavesio, nei patogūs viešbučiai.
Dar pirmą vakarą spėjome nusimaudyti ramioje Baltijos jūroje. Pamatyti prie pat kranto vandenyje mažas medūzas, kurios sukėlė diskusijas ar mums nepavojingos, ar vis dėlto galime lipti į jūrą? Bet jūra nugalėjo!
Antrą dieną, papusryčiavę išsiruošėme į Gdanską. Pirmas ryto geras įspūdis - Vyslos upės plotis ir tilto dydis per ją.
Įvažiavus į Gdanską, žavėjo gausybė tiltų. Suprantama, nes Gdanskas - Šiaurės Lenkijos uostamiestis. Sustojus senamiestyje, jau žavėjo viskas: krantinė, senamiestis, užsieniečių gausa ir miesto gyventojų paslaugumas bei kultūra. Trumpai apie Gdanską negalima nupasokoti, nes tai viduramžių miestas su savo didinga istorija ir vokiška elegancija bei kultūra. Nuo XIVa. iki XV a. septinto dešimtmečio Gdanskas priklausė Vokiečių Ordinui ir reikia pasakyti, jog vokiška dvasia jaučiasi mūsų dienomis, kaip ir sutinkami daugelis vokiečių turistų. Pradėjome pasivaikščiojimą krantine, sutikę XXI a. „ piratų laivus“, ant kurių šonų puikavosi užrašai, siūlantys aplankyti Vesterplate (Westerplatte) pusiasalį, kurį pirmą 1939 m. rugsėjo 1 d. per Antrąjį pasaulinį karą pradėjo pulti vokiečiai . Pasukome į senamiestį, kuriame iš karto, viena šalia kitos, puikavosi keturios bažnyčios. Dvi bažnyčios neveikė, buvo remontuojamos. Apsilankėme šv. Mergelės katedroje (bazilikoje)- ankstyvosios gotikos plytinėje katedroje ir šv. Kotrynos bažnyčioje. Išėję iš šv. Mergelės katedros ilgai su pussere diskutavome, kuri didingesnė: šv. Lipkos, ar šv. Mergelės. Pusserei didesnį įspūdį paliko pastaroji, o aš dar „svaigau“ nuo šv. Lipkos grožio. Suprantama, senamiestyje grožėjomės Artuso kiemu, Neptūno fontanu, Aukso namais, Žaliaisiais vartais, Birža ir tiesiog kanalizacijos dangčiais su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero inicialais. Tokios smulkmenos žavi ir aišku, į miestą pritraukia daugiau turistų, kurių čia tikrai netrūksta.
Vienu žodžiu žavėjo viskas! Po Gdansko senamiestį vaikščiojome 3,5 valandos ir pamatėme tik labai labai mažai.
Po senamiesčio nusprendėme aplankyti ir Sopotą. Na, ir prasidėjo mūsų kelionės „nuotykiai“. Gdansku važiuojant 50-60 km greičiu, mūsų senukė Audi ėmė streikuoti, kaito variklis. Keletą kartų teko stoti, „pailsėti“. Aišku, mums pavargusiems nuo vaikštynių po senamiestį nelabai patiko, „ kilo nervai“, „balsų garsai“. Bet nusiraminę, įvažiavome į Sopotą, net nepamatę jokio šio miesto ženklo.
Tik pagal automobilių markes, kurios buvo matytos per televizorių iš Ženevos automobilių parodos supratome, jog mes jau ne Gdanske. Man vairuojant tik viena mintis kirbėjo, kad tik neįvažiavus šiems „gražuoliams“, nes mokėti draudimą tikriausia tektų ir vaikų vaikams. Mintyse pagalvojau duok dieve mums tokį „kaimą“, kaip Sopotas. Greitai suradome paplūdimį ir kambarį su patogumais už 200 zl parai 4 asmenims. Išsirengėme maudytis. Ir mūsų dideliam nusivylimui neišsimaudėm, net kojos neįkišom, nes jūra „žydėjo“. Ant kranto stovint nuo jūros toks kvapas trenkė, jog neliko jokio noro maudytis. Nusprendėm grįžti į Sobiešovą, kur lygi ir švari jūra, ir maudysimės maudysimės... Taigi nusprendėm grįžti. Prasidėjo. Aš siūliau - apsisukti ir grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavome. Tėvukas sugalvojo, jog mus reikia pervažiuoti Gdynią, išvažiuoti į Ščecino automogistralę ir aplenkiant Gdanską, grįžti. Į Gdynią įvažiavome, kaip ir į Sopotą, net nesupratę, kad mes jau kitame mieste. Pasukom, nežinau kur, bet keletą kartų nepataikėm išvažiuoti į tą nelemtą automagistralę. Pavargusi, pradėjau klysti ir sunkiai sekėsi grįžti į Gdanską.
Klausinėdami žmonių, šiaip ne taip grįžom į Gdanską. Prieš tai pravažiavę Olivą, su garsiausiu Rytų Europoje botanikos parku, garsia bažnyčia. Bet mums tas jau nerūpėjo, norėjosi tik greičiau namo. Gdanske irgi klydau: pasukdavau vis ne ten, sukau sukau ratus, kaip toj lietuvių liaudies dainoj: „suk suk ratelį, suk į vieną pusę“. Bet galiausiai, mūsų visų džiaugsmui po 5 valandų „klydimų“ išvažiavome iš Gdansko.
Kitas dvi dienas praleidome Sobiešovo įlankoje, džiaugėmės puikia jūra, geru oru ir jau niekas iš mūsų nenorėjome į Gdanską ar Sopotą.
Grįžome į Lietuvą niekur nesustoję, nes visą kelią labai stipriai lijo.
Grįžus tik viena mintis galvoje sukosi- ir pas kaimynus labai gražu, verta pasisvečiuoti. Mano dukrai kelionė labai patiko, nors ir ne Egiptas, ir ne Turkija.
Istoriją atsiuntė Laima Levarauskienė
