Taip yra todėl, kad jie turi žemą dopamino slenkstį ir dėl to yra lengviau paveikiami stiprių emocijų. Priešingai, ekstravertai turi labai aukštą slenkstį, todėl gali bendrauti ir socializuotis ilgiau.
Introvertai gali išmokti tuo pasinaudoti ir neleisti šiam skirtumui jiems trukdyti. Išgirdę terminą „introvertas“, tikriausiai įsivaizduojate žmogų, kuris yra tylus ir atsiskyręs, mėgstantis didžiąją laiko dalį praleisti vienas, vengdamas socialinių situacijų.
Tačiau buvimas introvertu iš tikrųjų nėra susijęs su tuo, kaip jums patinka leisti laiką su kitais žmonėmis. Tiesą sakant, introvertai užmezga giliausias ir prasmingiausias draugystes.
Skirtumas tarp introvertų ir ekstravertų iš tikrųjų yra biologinis ir priklauso nuo to, kaip jie atsipalaiduoja po socialinių situacijų.
Psichologijos mokslų daktarė Perpetua Neo portalui „Business Insider“ sakė, kad smegenų chemijos požiūriu, introvertų dopamino jautrumo slenkstis yra mažesnis nei ekstravertų (dopaminas yra cheminė medžiaga, susijusi su atlygiu, nes ji leidžia mums gerai jaustis). Iš esmės, kuo žemesnis jūsų dopamino slenkstis, tuo lengviau esate stimuliuojamas.
„Kaip introvertas, jūs gaunate daugiau energijos, kai leidžiate laiką vienas arba labai mažose intymiose žmonių grupėse, kuriomis pasitikite, – sakė P. Neo. – Taigi, kai atsiduriate socialinėje aplinkoje, kuri labai stimuliuoja, atsitinka taip, kad nors ekstravertas įkaitinamas ir įmagnetinamas, introvertas pradeda mažėti ir trauktis.“
Introvertų smegenų chemija yra kitokia
Kelias, kuriuo „eina“ introverto ar ekstraverto smegenys, kai jie yra socialinėse situacijose, skiriasi. Nors ekstravertai turi labai trumpą kelią, introvertai „eina“ vadinamuoju ilguoju acetilcholino keliu. Jis yra daug ilgesnis, o tai reiškia, kad stimulas praeina per daugybę skirtingų smegenų dalių.
Viena iš jų yra dešinioji priekinė izoliacinė žievė – smegenų dalis, kuri pastebi klaidas. Introvertai pastebi įvairiausias smulkmenas, todėl jie suvokia daromas klaidas. Kita dalis yra kaktinė skiltis, kuri įvertina rezultatus. Tai reiškia, kad introvertas labai daug galvoja ir nerimauja dėl to, kas nutiks. Kalbėdami jie taip pat linkę pasisemti minčių iš savo ilgalaikės atminties banko.
Iš esmės introvertui įvykis niekada nėra tik įvykis. Nors ekstravertai gali iš karto reaguoti į aplinką, introvertai negali, nes jų galvoje cirkuliuoja labai daug minčių.
„Dėl to jie yra labiau pažeidžiami būdami socialinėje aplinkoje ir yra šiek tiek labiau sunerimę. Žmonės introvetus dažnai laiko šiek tiek „neurotiškesniais, – sakė P. Neo. – Bet taip yra tik todėl, kad smegenys yra taip sujungtos. Taigi, iš esmės tai, kas nutinka po per didelės socialinės stimuliacijos, nesvarbu, ar kalbame apie mažas grupes, ar apie triukšmingą stimuliuojantį kontekstą, introverto nervų sistema yra perkraunama.“
„Introverto pagirios“
Dėl sistemos perkrovimo, introvertai turi praleisti šiek tiek laiko vieni, kad nuo visko atsitrauktų ir pasikrautų energijos, o tai vadinama „introverto pagiriomis“. Tai suaktyvina kitokį smegenų kelią, kuris stimuliuoja parasimpatinę nervų sistemą, atsakingą už „poilsio ir virškinimo“ funkcijas. Introvertams patinka šis kelias, nes jis padeda jiems nusiraminti po kortizolio ir adrenalino „padauginimo“.
„Kai iš tikrųjų galime leisti laiką kraudamiesi, sėdėdami namuose, tvarkydami namus ar žiūrėdami „Netflix“, gulėdami ir skaitydami tikrai gerą knygą, įsijungia mūsų acetilcholino kelias, – aiškino P. Neo. – Iš esmės tai nuramina jūsų kūną ir daro jus gana laimingus.“
Tai, kiek esate introvertiškas ar ekstravertiškas – ir greičiausiai esate kažkur per vidurį – yra tiesiog jūsų neurologinė įvairovė. Tai neturi nieko bendra su jūsų drovumu ar socialiniu nerimu.
„Socialinis nerimas – tai būsena, kai vengiate socialinių situacijų, nes labai bijote, kaip jums seksis bendrauti, – sakė P. Neo. – Manai, kad esi kvailas, arba žmonės iš tavęs juoksis, arba tu niekada nepasieksi jų lygio. Taigi, tame galime pastebėti šiokį tokį apgaviko, apsimetėlio sindromą... Įvykio metu tavo smegenys nuolat ieško klaidų ir būdų, kaip save nuteisti, išbarti“.
Ji pridūrė, kad po įvykio socialiai nerimaujantis žmogaus mintyse cirkuliuos viskas, kas neturėjo būti padaryta ar pasakyta, arba žmogus jausis blogai, ignoruodamas visus gerus dalykus. Dėl to jie nori vengti bet kokios būsimos socialinės sąveikos, nes tai juos vargina.
„Daugelis žmonių uždarumą painioja su socialiniu nerimu, ir tai tiesiog yra neteisinga, – teigė P. Neo. – Galite būti ekstravertas ir jausti socialinį nerimą, būti drovus ar socialiai nejaukus. Skirtumas yra tas, kad introvertas linkęs pasikrauti pats, o ekstravertui reikia kitų žmonių ar užimtumo, kad jis galėtų pasikrauti.“
Introvertai nekenčia trumpų pokalbių („pliurpalėlių“)
Introvertai mėgsta bendrauti, kaip ir daugelis žmonių. Jie tiesiog tai daro kitaip nei žmonės, kurie yra labiau ekstravertiški. Pavyzdžiui, „socialinis drugelis“ ekstravertas dideliame renginyje norės susipažinti su 50 žmonių ir pasikalbėti su jais visais. Tuo tarpu introvertas tikriausiai sieks susipažinti su vos dviem naujais žmonėmis, tačiau tikėsis ir toliau puoselėti šiuos santykius.
Tai yra viena iš priežasčių, kodėl introvertai dažnai nekenčia trumpų pokalbių. P. Neo tai vadina „trumpo pokalbio sutrikimu“. Tai taip pat reiškia, kad po daugybės trumpų pokalbių, introvertai turės ilgai ilsėtis, kartais net miegoti iki 18 valandų.
Introversija nėra įžeidimas, tai tiesiog kitoks gyvenimo būdas. Ir kad ir kurioje vietoje būtumėte intraversijos-ekstraversijos spektre, svarbiausia išmokti pasinaudoti savo „trūkumais“.
„Kai leidžiate laiką linksmindamiesi ar ilsėdamiesi, galite paspartinti savo profesinį ir asmeninį augimą, – sakė P. Neo. – Kuo dažniau pasakysite žmonėms: „Mane kamuoja introverto pagirios, tai – laikas sau“, tuo greičiau susitaikysite su tuo, kad esate introvertas, ir nustosite galvoti, jog su jumis kažkas negerai“.
