Yra gražus pasakojimas, kurį išgirdome nuvykusios į mažiausią Indijos valstiją Goa – jeigu kyla noras aplankyti Indiją, reiškia, kad ši šalis tave kviečia ir tu esi pasirengęs pakeisti savo gyvenimą. Niekas iš Indijos negrįžta toks pats, kaip kad išvyko... Atrodo, tai - tik pasakojimas, tačiau tiesos jame yra – negali grįžęs iš tokių draugiškų ir nuolat besišypsančių žmonių šalies nepagalvoti, kad dažniausiai problemas matai ten, kur jų nėra, pamatęs tiek skurdo supranti, kiek vis dėlto daug turi, negali netikėti stebuklais, kai Indijoje nuolat aikčioji iš nuostabos.
Aplinkinių reakciją Vienas pirmųjų klausimų, kurio sulaukdavome iš aplinkinių, pasakiusios, kad vykstame į Indiją būdavo – „Ar pasiskiepijot?“, kiti negalėdavo suprasti, ko važiuoti į tokią „pavojingą ir purviną šalį“, dar kiti patarė: „jokiu būdu nevalgykite vietinių maisto“. Pasiklausius daugelio aplinkinių pasakojimų atrodydavo, kad nuvažiavus į Indiją infekcijos laukia už kiekvieno kampo ir kiekvienas vietinis norės mus apiplėšti ar pagrobti. Be abejo, Indijoje nereikėtų pamiršti posakio „kas pats saugosi, tą ir Dievas saugo“, tačiau būtent Goa ne viskas yra taip, kaip įsivaizduojama. Kita vertus, visur besimėtančios šiukšlės Indijai, sakyčiau, net tinka, praėjus keletui dienų akis pripranta prie tokio vaizdo ir net nepastebi. Indijoje žmonės tiki, jog aplinkos švara nėra svarbi, nes kaip nuostabaus grožio lotoso žiedas gali sužydėti purviname vandenyje, taip ir žmogaus siela gali būti švari purvinoje aplinkoje. Sielos švara yra svarbiausia!
Kultūrinis šokas Dar Lietuvoje, turizmo agentūroje, viena vadybininkė perkant kelionę pasakė: „Į Indiją važiuokite turėdamos labai paprastą požiūrį ir visada į viską žiūrėkite su šypsena“. Nelabai tuomet supratau, ką reiškia „turėdamos labai paprastą požiūrį“, bet dabar žinau – Indijoje niekada nereikia klausti savęs ir kitų „kodėl?“ ir mėginti kažką suprasti logiškai. Lėktuvui nusileidus Dabolim oro uoste mus susodino į autobusą. Pamenu – įlipu į autobusą ir galvoju: „Kažin kur mus veš? Oro uosto pastatas juk maždaug už 30 metrų!”. O būtent taip ir buvo – autobusas apsuko ratą ir nuvežė iki oro uosto durų esančių maždaug už 30 m. nuo lėktuvo. Taip prasidėjo mūsų nuotykiai neįtikėtinoje Indijoje. Eismas nepaprastai intensyvus. Visi nuolat kur nors važiuoja su įvairiausiomis transporto priemonėmis, prisikrovę visokiausių daiktų ir dar plius gatvėje - šventos karvės. Keturiese važiuoti motoroleriu ir dar vežtis visokiausių daiktų – normalu. Prognozuoti per kiek laiko nuvažiuosi nuo vieno taško iki kito – neįmanoma. Gali būti, kad 50 km teks važiuoti valandą, dvi, gal tris, niekas nežino. Gatvėje - jokių šaligatvių, pėsčiųjų perėjų, šviesoforų. Pirmosiomis dienomis dėl intensyvaus eismo, vykstančio kairiąja kelio puse buvo sudėtinga pereiti gatvę. Pamenu, perbėgam pusę gatvės, apsidairom, kad atvažiuoja automobiliukas ir – atgal. Vėl laukiam tinkamo momento pereiti gatvę. Vėliau kažkaip prisitaikėm ir išmokom pereiti gatvę ramiai, be jokių strakaliojimų. Tuo tarpu vietinių ramybė – stebėtina. Chaotiškas eismas jiems – kasdienybė, vietiniai sugeba išlikti ramūs ir nesikarščiuodami kas keletą sekundžių spaudyti - „pyp“. Automobilyje svarbiausia - kad veiktų signalas. Vietiniai pėstieji net ir tokioje eismo priemonių gausybėje sugeba ramiai nepanikuodami pereiti gatvę. Atvykusios apsigyvenome labai tvarkingame 4 žvaigždučių viešbutyje, tačiau pro langą vaizdas ne visai 4 žvaigždučių. Pro langą matėsi vietinių gyventojų kiemas, kuriame galėjome stabėti jų gyvenimą – kaip ryte valosi dantis ar skerdžia kiaules.
Apsilankymas šventykloje Nepaprastą įspūdį paliko apsilankymas šventykloje. Kaip žinia – į šventyklą Indijoje reikia eiti be batų ir galvos apdangalo – kad niekas netrukdytu kontaktui su dievu. Įėjus į šventyklą paskambinama varpu tam, kad pažadintum dievą, sudedamos rankos ir mintyse pasakomas noras. Svarbu norą pasakyti kiek galima tiksliau, su visomis detalėmis, nes kitaip dievas gali nesuprasti. Buvome šventykloje, kurioje galima prašyti turtų. Mintyse išsakius norą dievui, jeigu tas noras susijęs su dvasiniais turtais – aukojama prie šventyklos įėjimo nusipirkta gėlių girlianda, jeigu noras susijęs su materialiais turtais – aukoji pinigų. Hinduizme prašyti dievo pinigų yra savaime suprantamas dalykas, visiškai negėdingas, nes manoma, kad, jeigu žmogus turi pakankamai pinigų, jo siela rami, dėl nieko nesijaudinama ir tuomet jau galima užsiimti dvasiniais reikalais. Paaukojus auką dievui, ant kaktos užsidedamas raudonas taškelis – Tilaka, apeinamas ratas aplink dievo statulą ir ant delno užsipilama vandens su įvairiais aliejais, kuriuo buvo plauta dievo statula. Šiek tiek vandens išgeriama, likęs – užpilamas ant galvos (vandens su aliejais skonis dar ilgai lieka burnoje, nepasakyčiau, kad malonus, bet ko tik nepadarysi žmogus, kad tik noras išsipildytų). Gali taip atsitikti, kad dievas noro ir neišpildys, tačiau tuomet nereikėtų nusiminti, o tiesiog mėginti to paties paprašyti kito dievo. Juk Indijoje 36 000 004 dievai!
Žmonės Neįmanoma papasakot, kokie naiviai mieli man pasirodė indai (beje – indai – tautybė, indusai – išpažįstantys hinduizmą)! Tos nuoširdžios jų šypsenos! Jie nuolat nori tave pakalbinti, nusifotografuoti. Pirmosiomis dienomis šiek tiek trikdė tai, kad einant gatve ar paplūdimiu slapčia tave fotografuoja. Drąsesni prieidavo ir paprašydavo nusifotografuoti kartu. Ir kiek jiems laimės būdavo, jei sutikdavai! Indai pasirodė labai mėgstantys bendrauti, draugiški žmonės. Pamenu – deginiesi paplūdimy ir staiga prieina vietinis: ”Hello! How are you?” Valgai paplūdimio kavinukėje – prisėda darbuotojas ir pradeda klausinėt ar patinka maistas, vėliau – iš kokios tu šalies. Jie visada pasidomi koks tavo vardas, nors ir nelabai jiems sekėsi atsiminti mūsų lietuviškus vardus… Smalsumas - indų savybė, kuri leido daugiau sužinoti ir mums apie tikrąjį indų gyvenimą. Susipažinau su Gita, siūlančia pirkti įvairius papuošalus, padaryti manikiūrą ir pedikiūrą. Tikrasis vardas – Monika, tačiau šis vardas jai nepatinka, todėl visiems sako, kad jos vardas Gita. Apskritai, indai labai dažnai prisitatydavo ne savo vardais (gal todėl, kad turistams būtų lengviau prisiminti). Beveik visi taksistai, kavinių darbuotojai buvo Sam’ai. Paklausus, ar tai tikras jų vardas, jie atsakydavo, kad ne. Grįžtant prie Gitos – ji 15 metų mergaitė, turinti du brolius ir keturias seseris. Kartu su viena iš seserų dirba paplūdimio kavinėje. Kiekvieną rytą keliasi 5 val., nes turi savo jaunesnius brolius ir seseris išleist į mokyklą, paruošti valgyt. Pati mokyklos nelanko, nes turi dirbti...
Maistas Pirma mintis šaunanti į galvą, kai pagalvoju apie maistą Goa – aštru. Labai smalsu buvo pamatyti, kaip vietiniai ruošia maistą. Kadangi Indijoje įmanoma viskas, tai ir šis mano noras buvo išpildytas. Pamenu, įėjau į jų “virtuvę” ir galvoju - na taip, gal ir gerai, kad aštru, dėl viso pikto neblogai būtų išgerti prieš valgį ko nors su laipsniais,. Kadangi buvome paplūdimio kavinėje, tai virtuvės grindys buvo tiesiog paplūdimio smėlis. Griežtos tvarkos tarp virėjų ir padavėjų nėra – kas turi laiko ir noro, tas ir gamina. Apie centralizuotą vandens tiekimą kavinėje net kalbėt nereikia – jo nėra. Stalai, sienos (jei taip galima pavadinti tas pusės centimetro plokštes, skiriančias “tualetą” nuo “virtuvės”) padaryti iš medžiagų, kokios kavinės statybų metu pasitaikė po ranka. Bet nuo tokių vaizdų apetitas nesumažėjo – maistas puikus. Kaip žinia, vietiniai maistą liečia tik dešinę ranka – tiek gaminat, tiek valgant (kairė ranka nešvari). Apskritai Indijoje nepatariama į ką nors rodyti ar mojuoti kaire ranka, nes vietiniai tai gali suprasti kaip įžeidimą. Įdomu pasirodė tai, kad vietinė mergina (Gita) buvo nusilakavusi tik kairės rankos nagus ir kai paklausiau kodėl taip yra atsakė – ”dešine ranka aš gaminu maistą.” Stebuklų šalis ta Indija! Tradiciniai patiekalai Goa valstijoje – naan – tai iš miltų gaminamas paplotėlis, gali būti su česnakas bei sūriu. Dažniausiai patiekiami ryžiai su įvairiais padažais pagamintais iš šviežios žuvies, jūros gėrybių, panyro (sūris), mėsos ir, žinoma, daug prieskonių. Labiausiai įsiminė tandoori būdu gaminta vištiena. Tai specialiame inde su moliniais kraštais gaminama vištiena, marinuota su specialiais tandoori skirtais prieskoniais. Iš gėrimų galėčiau išskirti lasi (jogurto gėrimas), arbūzų sultis (kaip paprasta, bet genialu) ir, be abejonės, chay massala (arbata su prieskoniais ir pienu). Įdomu paragauti vietinio romo ir alaus.
Šventi gyvūnai Būdama Goa, patebėjau, kad ten gerbiama ir vertinama kiekviena gyvybė. Keturi šveti gyvūnai Indijoje – karvė, dramblys, beždžionė, gyvatė. Džiaugiuosi, kad pastarojo, nors ir švento, būnant Goa sutikti neteko, na o kiti trys pasirodė labai žavūs. Šventos karvės vakščioja visur – gatvėse, paplūdimiuose. Šios karvės yra paaukotos dievams už išklausytą maldą - pavyzdžiui, jei susituokusi šeima sunkiai susilaukia vaikų, jie prašo dievų jų susilaukti ir išklausiusiam maldą dievui paaukoja karvę – savo auginamą karvę tiesiog paleidžia į laisvę. Niekam negalima jų šerti, o augalija Goa skurdi, todėl ir vaikšto jos tokios, kad visus kaulus gali įžiūrėt per odą. Bet šiaip šventos karvės – visiškai neagresyvios, gyvena savo gyvenimą ir nelabai kreipia dėmesį į smalsius turistus. Kitas indusams šventas gyvūnas – dramblys. Vienas vietinis, prisitatęs kaip Bingo, pasakojo, kad jiems dramblys - naminis gyvūnas: ”Jūs auginat šunį, katę, taip mes auginam dramblį.” Nežinau, tiesa tai, ar Bingo juokavo. Mano pirmoji pažintis su drambliais buvo labai smagi. Turėjome dušą su drambliais – upėje atsisėdi ant dramblio, jis prisitraukia į straublį vandens ir tą gana vėsų vandenį užpila ant tavęs. Įdomus jausmas. Beždžionės – dar vieni simpatiški šventi gyvūnėliai. Buvome džiunglėse prie dar vieno žadą atimančio vaizdo kelionės metu - Dudhsagar krioklių, kur pilna simpatiškų beždžionėlių. Jas galima šerti prieš įėjimą į džiungles nusipirktais bananais. Įdomu tai, kad Indijoje yra beždžionių policija (Monkey police), sauganti beždžiones. Policiją galima iškviesti, jeigu į namus įsilaužia beždžionė ir negali jos išvaryti. Vienas iš beždžionių policijos darbuotojų – didelė beždžionė, kuri būtent ir “padaro tvarką”.
Gaila, kad nei nuotraukomis, nei pasakojimais negalima perteikti kvapų, kuriuos jautėm būdamos Goa, garsų, kuriuos girdėjome ir tos stebuklingos auros, kurią jautėme. Visą laiką, kol buvom Goa nuo veido nedingo šypsena. Ten tiesiog negali nesišypsoti. Sakoma, kad pabuvę Indijoje, vieni ją įsimyli, kiti pasižada niekada ten negrįžti. Tarpinio varianto nebūna. Aš priskirčiau save prie pirmųjų – tikiu, kad sugrįšiu į neįtikėtiną Indiją dar ne kartą!
Patarimai keliaujantiems į Goa: Goa – mažiausia Indijos valstija, kuri skirstoma į Pietų, Centrinę ir Šiaurės Goa. Šiaurinė Goa - judresnė, joje galima pamatyti daugiau vietinių gyventojų. Pietų Goa – ramiau, mažiau žmonių, gražesni paplūdimiai. Goa sostinė – Panjimas arba kitaip – Panadžis. Valstija yra prie Arabijos jūros. Kasdien po keliolika kartų keletui minučių dingsta elektra (net ir 4 žvaigždučių viešbutyje), todėl nustebti nereikėtų, viešbučių kambariuose paprastai rasite žvakę su degtukais. Geriamąjį vandenį patartina vartoti tik iš butelių (perkant būtinai patikrinti, ar butelio dangtelis tikrai uždarytas), valytis dantis taip pat geriausia vandeniu iš butelių. Maisto prekių parduotuvėse – kainos fiksuotos, jos nurodytos ant pakuotės Indijos rupijomis. Kartais pardavėjai sako, kad, deja, ant pakuotės nurodyta kaina – sena arba nurodyta kaina be mokesčių ir paskaičiuoja didesnę sumą, negu kad nurodyta. Tačiau, nors ir taip kalbėdamas besišypsantis pardavėjas atrodo labai nuoširdžiai ir tiesiog negali patikėti, kad tai gali būti melas, tačiau parduotuvėse ant pakuočių nurodyta galutinė prekės kaina! Turguose (o taip pat mažytėse parduotuvėlėse, kuriose prekiaujama suvenyrais) kainos nefiksuotos ir ten jau kiek nusiderėsi, tiek turėsi. Derintis pardavėjo pasakytą kainą reikėtų mažinti 4-6 kartus. Dažniausiai pardavėjai prašo pasakyti galutinę kainą, kurią siūlai už prekę, prieš sakant būtina nepamiršti, kad, jeigu pardavėjas sutiks su jūsų pasakyta suma, privalėsite prekę nusipirkti. Lauktuvių verta parvežti chay massala, prieskonių, romo, šilkinių skarų, saldumynų… Kainos – karštas pietų patiekalas kainuoja apie 200 Indijos rupijų (apie 10 litų) ir tai gali būti šviežios jūrų gėrybės, šviežios žuvies patiekalai. 15 mažyčių saldžių bananų kainuoja apie 40 – 50 Indijos rupijų (apie 2 - 2,5 Lt). 1,5 l butelis vandens – 30 Indijos rupijų (apie 1,5 Lt). Geriausiai keliauti į Goa žiemos sezono metu – nuo lapkričio iki kovo mėnesio. Birželio – rugsėjo mėnesiais – lūčių sezonas. Svarbiausia keliaujant į Indiją – nepamiršti šypsenos! Naujienų portalo Balsas.lt redakcija dėkoja skaitytojai Vaidai už įdomų pasakojimą.
