Iki sąmonės netekimo šuns kandžiotas 9-metis stebina mamą: lovoje miega tik su savo šunimi

Tragiškas prieš metus nutikęs įvykis kardinaliai pakeitė devynmečio Kareno ir jo mamos Jakaterinos gyvenimą. Berniukas, žaidęs lauke, netikėtai buvo užpultas didelio šuns. Vaikui buvo itin smarkiai sukandžiotas veidas ir kūnas. Po šio įvykio Karenas neteko ausų, jam buvo smarkiai sužalota akis. Kareno mama iki šiol negali pamiršti to žiauraus vaizdo.

Nuo šio baisaus atsitikimo praėjo metai, tačiau operacijų progresas labai lėtas. Kareno mama Jakaterina pasakoja, kad šiuo metu didžiausia problema siekiant gydymo yra karantinas:

„Kol kas atliktos tik dvi voko operacijos, o dar laukia 2-3 procedūros, kad ta akis sugytų. Progresui labai sutrukdė karantinas, antros operacijos mes laukėm pusę metų. Jau lapkritį reikėjo operuoti, bet išoperavo tik kovo pabaigoje.

Karantinas labai pakišo koją mūsų operacijoms ir jau pergyvenu, kai dabar prognozuoja tą trečią bangą, sergamumas kyla, o mes jau turim datą ausų operacijai Vokietijoje. Tai, neduok Dieve, kuri šalis užsidarys, Lietuva ar Vokietija, ir vėl bus viskas nukeliama. Tas laiko tempimas labai vargina. Ir taip laukiame jau metus, kol sugis gilieji audiniai. Dabar planuojame, turime chirurgą, bet dar operacinės nerezervuoja, sąskaitų nesiunčia, visgi pasaulinė epidemija, tad negali žinoti, ar bus ta mūsų operacija, ar nebus.“

Jakaterinai itin skaudu tai, kad visos operacijos nusikelia, reikia jų ilgai laukti. Kareno mama nori jausti, kad padarė viską, kas įmanoma, tada jau galima pradėti gyti psichologiškai, bandyti pradėti gyvenimą iš naujo.

Geras gydytojas labai svarbu

Akies vokas Karenui operuojamas Santaros klinikose chirurgo Karolio Baužio. Tas pats gydytojas dalyvavo ir berniuko gyvybės gelbėjimo operacijoje. Mama Jakaterina be galo džiaugiasi gydytojo ir Kareno ryšiu, pasakoja, kad malonus vaiko ir chirurgo bendravimas padeda iškęsti skausmingas procedūras:

„Kol kas, kas vyksta ligoninėje, yra tiesiog pasaka. Karenas nebijo ligoninės, o su gydytoju susidraugavo labai artimai. Kai atvažiavom traukti siūlių, o jas irgi traukti reikia be narkozės, gydytojas mums atvažiavus sako: „Karenai, aš pasiruošiau mūsų susitikimui“ ir išsitraukė guminukų pakelį iš kišenės. O būtent guminukai yra Kareno patys mėgstamiausi saldainiai.

REKLAMA

Jis labai apsidžiaugė gavęs tų saldainių ir kažkaip, besišnekant su gydytoju, ištvėrė tą nelengvą procedūrą. Išeinant jie vėl apsikabino, susimušė kumščiais. Mums labai pasisekė su gydytoju, tiesiog pasaka, o mes gi daug gydytojų esam praėję, bet šitas ypatingas. Kareno procedūros tikrai nelengvos, tad malonaus ir gero gydytojo buvimas šalia tikrai padeda.“

Psichologinė būsena iš lėto gerėja

Labai svarbus ne tik fizinis, bet ir psichologinis Kareno gijimas. Jakaterina teigia, kad vaiko emocinė būklė po truputėlį gerėja, jis lankosi pas psichologą ir tai jam padeda. Deja, fizinė ir emocinė būklė yra labai susijusios, jei nesijauti gerai fiziškai, tai kels psichologines problemas. Kareno mama pasakoja, kad po operacijos vaikui negalima užsiimti jokiu sportu ar kita aktyvia veikla. Tai ypač liūdina Kareną, jis nori eiti pasivažinėti dviračiais, pažaisti lauke, tačiau negali.

Jakaterina pasakoja apie gerėjančią emocinę Kareno būklę:

„Po užpuolimo, pas jį buvo labai didelė baimė būti vienam, jo nebuvo galima namie palikti net 5 minutėms. Bet psichologė pasakė, kad jau galima pradėti tas ribas plėsti, ir baimės po truputėlį mažėja. Dabar Karenas jau net kelias valandas gali pabūti vienas, nebeskambina, nepanikuoja. Aišku, jei matyčiau, kad jam negera vienam, tai tikrai jo nepalikčiau, bet jau matau, kad galima.“

Baimės atsiradusios dėl šuns padarytos traumos, jau mažėja, bet Jakaterina pastebi naujai atsirandančias problemas. Visus metus nuo savo vaiko neatsitraukianti mama, baiminasi, kad su nuolatine priežiūra gali įvaryti berniukui kompleksų:

„Karenui jau devyneri, jis nėra kūdikis, o po traumos, jam visada mama virš galvos. Anksčiau jis buvo labai savarankiškas, galėjo pusę dienos be problemos pabūti vienas ir tada staigiai atsitinka taip, kad mama nuolat šalia. Aš jaučiu, kad jis jau nuo to pavargo. Reikia būti atsargiai ir neperlenkti lazdos, netyčia neįvaryti jam kokių nors kompleksų ar fobijų, kad ta mama visada šalia. Iš jo jaučiasi noras, kad aš išeičiau, kad jis galėtų pabūti vienas. Smagu, kad jis vėl po truputį laisvėja.“

REKLAMA

Karenas prieš grįžtant į mokyklą labai nerimavo, kaip į jį žiūrės bendraklasiai. Tačiau Jakaterina tikina, kad vaikai labai malonūs, o bendravimas su klasiokais nepasikeitė:

„Vis paklausdavau, kaip sekėsi, kodėl be nuotaikos, ar viskas gerai – bijojau, kad kas nors jam nepasakytų ko nors pikto, bet vaikai dar nemoka nei įžeidinėti, nei šaipytis. Jei susipešdavo, tai dėl kokių kitų dalykų. Devynmečiai vaikai tikrai labai empatiški.“

Meilė šunims išliko

Karenas nuo mažens labai mylėjo šunis ir iki šiol myli. Jis buvo užaugintas šalia gyvūnų, visada miegodavo lovoje su savo šuniuku. Jį užpuolęs nepažįstamas šuo buvo didelis, tad dabar Karenas bijo visų šunų, kurie yra didesni nei jo pačio šuo – didesnių nei vidutinio dydžio.

„Labai bijo tų didelių šunų, jei einam kur nors pasivaikščioti, visada akylai stebiu aplinką ir iš tolo pamačiusi didelį šunį iškart apsuku Kareną ir einame kita kryptimi. Labai stengiuosi, kad jis tų šunų net nepamatytų, nes jei tik pamato, jis jau būna pasiruošęs man šokti ant rankų“, – pasakoja Jakaterina.

Šiuo metu su Karenu namuose gyvena ir jo šuo Karma. Mama sako, jog iškart po nelaimingo įvykio buvo pasiruošusi savo šunį atiduoti, galvojo, kad berniukas bijos visų šunų, bet viskas pasisuko kita linkme:

„Man net menkiausia dvejonė nekilo, buvau visiškai pasiruošusi savo šunį atiduoti. Tačiau dar gulėdamas ligoninėje po nelaimės Karenas pradėjo prašyti savo šuns į palatą. Jo ryšys su tuo šuniu yra toks stiprus, kad net po tokios nelaimės jis labai norėjo jį pamatyti. Man sakė: „Mama, aš noriu Karmos“ ir rodė į vietą lovoje šalia jo.

Nuo pat tada, kai grįžome iš ligoninės, Karenas miega su šuniu lovoje ir kiekvieną vakarą prieš miegą jį išbučiuoja. Internete kartais matau komentarų, kad aš esu bloga motina, nes laikau šunį namuose, tačiau aš Karenui padaryčiau labai didelę traumą, jei to šuns atsikratyčiau. Tarp jų yra begalinė meilė.“

REKLAMA

Mamos didžiausias košmaras

Pati Jakaterina apie savo emocinę būklę šneka sunkiai. Ji nenori guostis ar savęs gailėtis, tačiau realybė tokia – kiekviena diena nepakeliamai sunki.

„Kasdien prisimenu tą įvykį ir pradedu dusti. Vaizdas buvo toks žiaurus, kad net nesupratau, ar tai yra realybė, visa žemė išslydo iš po kojų. Dabar aš tiesiog žinau, kad visada turiu būti šalia, nes tik aš galiu jam suteikti jėgų, parodyti, kad mes kartu, kad viską ištversim. Bet aš matau tą jo išvirtusią akį, matau, kaip jis pats savęs veidrodyje išsigąsta.

Realybė yra tokia, bet tu turi sakyti, kad viskas gerai – dar pora dienų, pora savaičių ir viskas praeis. O dar kiek operacijų priešakyje laukia, nežinau, kada visa tai baigsis. Aš sau visada sakau, kažkada nustos skaudėti, kažkada bus paskutinė operacija ir to verta laukti. Ačiū Dievui, kad mes gyvename tokiame amžiuje, kur įmanoma kažką padaryti“, – skaudžiomis detalėmis dalinasi Kareno mama.

Ausų operaciją darys Vokietijoje

Jakaterina pasakoja sulaukusi itin didelio žmonių palaikymo. Nepažįstami žmonės rašo žinutes, palaiko, bendrauja. Tai berniuko mamai labai svarbu:

„Jūs net neįsivaizduojat kiek daug yra gerų žmonių. Aš visus šiuos metus pakėliau su visai nepažįstamų žmonių pagalba. Būdavo sėdi, viskas tau juoda, o tada parašo koks nors žmogus: „Tu ištversi, tu sugebėsi, pažiūrėk, kiek jau daug padarei.“ Kai tau kartoja, kad viskas bus gerai, net pats pradedi galvot, kad viskas tikrai bus gerai.“

Nors gydymai jau pradėti, tačiau dar daugiau operacijų laukia ateityje. Berniukui reikia ausų operacijų, akies voko operacijų, veido nervo persodinimo. Ypač Jakateriną neramina ausų operacijos, kurios labai sudėtingos, brangios, o jas atlikti gali vos kelios dešimtys chirurgų visame pasaulyje. Kareno mama visus metus ieškojo gydytojo, kuris galėtų jiems padėti ir galiausiai rado chirurgą Vokietijoje.

„Surasti chirurgą, kuris galėtų atstatyti Kareno ausis, buvo labai sunku. Daugeliui gydytojų problemą kėlė tai, jog Karenas neturi dešinės temporalinės arterijos galvoje. Dauguma chirurgų ausies atstatymą sieja būtent su ta arterija, o pas Kareną ta arterija buvo nukasta“, – ašaras tramdė Jakaterina.

REKLAMA

Kareno mamą užplūdo didžiulis palengvėjimas, kai iš chirurgo Vokietijoje pagaliau išgirdo labai svarbius žodžius – „No problem“. Užtikrintas gydytojo balsas suteikė labai daug vilties.

„Išsipildymo akcija“ – tikras išsigelbėjimas

„Išsipildymo akcijoje“ dalyvaujantys Jakaterina ir Karenas yra labai dėkingi šiam projektui ir visiems, kurie aukojo pinigus. Kareno gydymas labai brangus, tad visa įmanoma pagalba yra labai svarbi, o „Išsipildymo akcija“ padės susimokėti už labai brangias operacijas. Iš visų berniukui reikiamų procedūrų kainos už ausų operacijas – pačios didžiausios. Norint operuotis Niujorke ar Izraelyje Jakaterinai tektų sumokėti net 100 tūkstančių dolerių. Vokietijoje operacijų kainos žymiai mažesnės – 40 tūkstančių dolerių.

Nors pinigai labai dideli, tačiau Kareno mama džiaugiasi radusi tikrai gerą specialistą:

„Vokietijoje rastas chirurgas moka elgtis su vaikais. Nors dar nebuvome susitikę gyvai, bet per vaizdo skambučius jis jau bendrauja su Karenu, matosi, kad jam tikrai rūpi, kaip jaučiasi vaikas, domisi jo psichologine būkle. Nėra to sauso bendravimo: atvažiuokit, susimokėkit ir visa kita man neįdomu. Aš matau, kad jam nuoširdžiai rūpi.“

Karenas nekantriai laukia ausų, tačiau apie operacijos detales mama jam dar nepasakoja:

„Karenas labai laukia, kada jis vėl turės ausytes. Jis žino, kad bus operacija, bet visų detalių jam dar pasakoti nenoriu. Kol dar nėra aiški operacijos data, tegul jis nesinervina ir negalvoja apie tai.“


Rašyti komentarą...
Šaunuolis
2021-04-12 21:01:00
Pranešti apie netinkamą komentarą
Karenas. Ir rašykit, pikti komentatoriai, ką norite. Šis vaikinukas atsilaikys. Šaunuoliai ir jo draugai. O mama teisingai elgiasi, nes padeda sūnui nugalėti baimes. Gerai, kad vaikas po skaudžios patirties vis tiek pasitiki savo mylimu šuneliu, kuris juk nekaltas dėl to, kas nutiko. Žmogaus ir gyvūnų tarpusavio ryšys senas kaip pasaulis. Ir gydo, jei ne kūną, tai sielą. Sėkmės Karenui.
Atsakyti
-10

N
Nu
2021-04-12 21:14:23
Pranešti apie netinkamą komentarą
Gailo maziuko. Gal viskas bus OK. Laikykitės.
Atsakyti
-3

.
...
2021-04-12 19:57:00
Pranešti apie netinkamą komentarą
"Jį užpuolęs nepažįstamas šuo buvo didelis"- šuo buvo vaiko senelių...
Atsakyti
-8

SKAITYTI KOMENTARUS (23)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų