Į namus trenkęs žaibas lietuvei atvėrė akis: dabar gyvenimas primena pasaką

Į Ameriką išvykusi lietuvė Živilė Pupinytė-Skiles laimę rado Centrinėje Amerikoje. Nikaragvoje gyvenanti jogos mokytoja į Lietuvą planavo grįžti vos po metų, tačiau netikėti gyvenimo vingiai ją atvedė iki pat saulėtos ir šiltos Nikaragvos, kurioje kartu su vyru Mike augina pusės metų sūnų. Vis dėlto Živilė atskleidžia, kad Lietuvą vis dar laiko namais.

25

Živilė Pupinytė-Skiles pasakoja, kad jos kelionė į tropinį kraštą prasidėjo nuo JAV. Būdama 21-erių Živilė vis dar studijavo komunikaciją Vilniaus Universitete, tačiau panorusi pailsėti nuo mokslų, su programa „Au pair“ išvyko į Filadelfiją metams padirbėti aukle.

(25 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Į namus trenkęs žaibas lietuvei atvėrė akis: dabar gyvenimas primena pasaką

„Iš tikrųjų į Ameriką važiuoti nelabai norėjau, labiau svarsčiau likti Europoje, bet taip jau išėjo, kad tik Amerikoje buvo metinė programa. Visiškai neplanavau pasilikti, tiesiog važiavau metams, o planas buvo grįžti atgal ir gyventi Lietuvoje“, – pasakojo Živilė.

Vis dėlto lietuvė pasakoja, kad pasilikti ją paskatino ne tik Amerikoje užgimusi meilė, bet ir netikėtai prasidėjusi juvelyrės karjera. 

„Pradėjau kurti papuošalus sau ir juos nešioti. Filadelfija yra labai meniškas miestas, ten yra daug gerų ir profesionalių menininkų, menas apskritai yra labai propaguojamas.

Ten yra daug parduotuvių, kuriose aš galėdavau nusipirkti brangakmenius, akmenis, sidabrą, auksą, visokius dalykus skirtus juvelyrikai. Man tiesiog patiko, aš niekada neplanavau, kad tai taps mano profesija. Pradėjau savo papuošalus nešioti, o žmonės pradėjo domėtis, kartais sustabdydavo gatvėje ir norėdavo nusipirkti“, – atskleidė Živilė.

Pasak jos, Filadelfijoje populiarūs „Pirmieji penktadieniai“, kai mieste esančios meno galerijos pirmą mėnesio penktadienį nuo ryto iki vakaro atveria duris naujiems menininkams, jų kūriniams ir lankytojams. Živilės tuometinio vaikino draugas turėjo meno galeriją, kurioje ji ir pradėjo pardavinėti savo kūrinius. „Labai gerai sekėsi, buvo didelis žmonių susidomėjimas.

Tai kažkaip išsirutuliojo iki to, kad turėjau savo prekės ženklą, studiją, buvo pora merginų, kurios su manimi dirbo“, – verslo pradžią atsimena pašnekovė. Po kurio laiko kolekcijų skaičius sumažėjo iki dvejų per metus, tačiau jų pristatymams Živilė pasirinkdavo įdomesnes vietas ar būdus: kolekciją pristatydavo teatre ar susiedavo su kokiu nors pasirodymu.

REKLAMA

Živilės juvelyrika buvo gerai perkama ir padidėjus papuošalų paklausai ji nusprendė sukurti masinės gamybos kolekciją: „Kolekcija, kaip ir prekės ženklas, vadinosi „Screwed Forever“. Tai buvo žiedai, „unisex“ stiliaus žiedai, draugystės žiedai. Beje, esu gaminusi keletą vestuvinių, sužadėtuvių žiedų. Žiedai buvo paprasti, bet juos žmonės labai gerai sutiko. Vis dėlto ta kolekcija mane atlydėjo iki juvelyrikos karjeros pabaigos, nes man pasidarė nebeįdomu.“

Živilė pasakojo, kad prie juvelyrės karjeros pabaigos prisidėjo ir sprendimas keltis į Nikaragvą. Šioje šalyje paklausos tokiai juvelyrikai tiesiog nebūtų, o ir lietuvės kuriami papuošalai nebuvo pigūs. Vis dėlto šio pomėgio moteris visiškai neatsisakė: „Retkarčiais vis dar gaminu sau papuošalus, turiu visus įrankius, čia atsivežiau daug akmenų, metalų. Jie vis dar su manimi“.

Vienas iš milijono

Gyvendama Filadelfijoje Živilė turėjo ir kitą darbą. Pasak jos, susikurti gerą gyvenimą Amerikoje yra ganėtinai sunku: „Visą laiką kol gyvenau Filadelfijoje užsiiminėjau juvelyrika ir dirbau padavėja restoranuose. Amerikoje reikia daug dirbti, kad gyventum, ir dar daugiau dirbti, kad gyventum gerai. Toks ir buvo gyvenimas: dieną buvau juvelyre, o vakare dirbau restorane.“  

Kelionė į Nikaragvą Živilei ir jos vyrui buvo kitokia, nei įprasta. Pora planavo kartu su dar vienu draugu aplankyti Hondūrą, tačiau jis išvyko anksčiau, o grįžęs juos atkalbėjo. „Jis yra iš Hondūro, jis ten ir gimęs. Būtent jis mums ir prisakė, kad ten labai pavojinga. Vis tiek norėjome į Centrinę Ameriką, todėl pasižiūrėjome internete, kokia yra saugiausia šalis, nors niekada nesame to darę. Mes daug keliavę po Europą, po kitas šalis, niekada net nesvarstėme pažiūrėti, kur saugiausia“, – pasakojo Živilė.

Prie sprendimo kraustytis į Nikaragvą prisidėjo ir tai, kad Živilė su Mike neteko namų po kilusio gaisro. Audros metu trenkęs žaibas užliepsnojo namo stogą. Vis dėlto Živilė tame sugeba įžvelgti ir kai ką pozityvaus. Ji pasakoja, kad galvoje jau kurį laiką kirbėjo mintis Nikaragvoje praleisti daugiau laiko ar netgi persikraustyti. „Po to gaisro dar kartą apsilankėme ir nusprendėme, kad čia kursime namus. Kai taip natūraliai gamta viską atima, supranti, kad labai labai mažai ko reikia, svarbiausia yra tik sveikata ir gyvybė.

REKLAMA

Gal ir banaliai skamba, bet iš tikrųjų tai yra svarbiausia, o visa kita yra tik daiktai. Net ir sentimentai, nuotraukos, albumai. Tą, žinoma, buvo skaudžiausia prarasti, bet iš tikrųjų atmintyje viskas lieka. Net ir nuotraukos po daugybės metų juk išblunka“, – prisiminimais dalijosi Živilė. Vietoje sudegusio namo atsirado naujas, tik šį kartą jis buvo skirtas pardavimui.

Atvykę į Nikaragvą jie netikėtai įsidarbino nedideliame viešbutyje. Iš vidurinės mokyklos pamokų Živilė ir Mike atsiminė vos keletą ispaniškų žodžių, todėl bendrauti padėdavo „Google translate“. Nepaisant to, jog dauguma Nikaragvos gyventojų angliškai neištaria nei žodžio, kalbos barjero Živilė tikina nejautusi: „Šiais laikais viskas įmanoma, net ir parduotuvėje ar kokioje nors įstaigoje, visą laiką galima su telefonu išsiversti ir susišnekėti. Apskritai žmonės čia kantrūs ir supranta, kad stengiesi. Labai atlaidūs, nes klaidų mes darome labai daug“, – juokavo Živilė.

Po metų praleistų dirbant viešbutyje Živilė ir Mike ne tik pramoko ispanų kalbos, tačiau ir suprato, kad viešbučio turėti tikrai nenorėtų, o poros įkurti svečių namai „Balta varna“ atsirado gana netikėtai: „Aš esu jogos mokytoja ir kai nusipirkome žemę, visų pirma pasistatėme jogos platformą. Tai buvo pirmas mūsų statinys. Tada sugalvojome statyti savo namus, aš pradėjau mokyti jogos ir vežti grupes, kurios daugiausia buvo iš Amerikos.

Tada sugalvojome, kad galėtume pastatyti dar porą namukų, kad mažos grupės galėtų čia apsistoti. Pradėjome rengti įvairius seminarus, trumpus mokymus, kviestis skirtingus žmones. Seminarai susiję su sveikatingumu, bet nebūtinai joga. Tai būna sveikos mitybos, masažų, eterinių aliejų, įvairūs judesio seminarai. Norėjome, kad galėtume apgyvendinti pakviestus mokytojus. Taip prasidėjo ta idėja, kad mums reikėtų turėti dar porą namukų, taip „Balta varna“ ir atsirado“, – verslo pradžią prisimena Živilė.

REKLAMA

„Baltos varnos“ pavadinimas irgi ne atsitiktinis. Živilė sako, kad tokį pasirinkimą paskatino jos tėtis. Pasak jos, tėtis visą laiką pabrėžia, kad ji viską daro kitaip, įdomiau, o ne tradiciškai. „Toks pavadinimas reiškia lyg ir „vienas iš milijono“. Juk ir baltų varnų labai mažai pasaulyje“, – sakė Živilė.

„Mano gyvenimas kaip atostogos“

Vis dėlto šiuo metu nuo darbo Živilė ilsisi: didžiąją dalį laiko skiria beveik pusės metukų sulaukusiam sūnui. Moteris pasakoja, jog dieną praleidžia jogos platformose, hamakuose, soduose, pėsčiomis aplanko draugus. Vakare visa šeima leidžiasi prie vandenyno, kuri yra vos už keletos minučių kelio. „Kadangi aš po sūnaus gimimo dar negrįžau į darbą, mano gyvenimas kaip atostogos. Na, žinoma, daug darbo su sūnumi, bet tai toks malonus darbas“, – pasakojo Živilė.

Popoyo miestelis ir banga pritraukia begales turistų ir banglentininkų, daugelis susižavi ir nuostabia šalies gamta ar šiltu oru. Živilė pasakojo, jog žemesnė temperatūra būna nebent kalnuose, tačiau Ramiojo vandenyno pakrantėje temperatūros stulpelis retai nukrenta žemiau 23 laipsnių, o įprastai siekia net 30 ar 32 laipsnius. Šiltas jūros vanduo yra Nikaragvoje gyvenančiųjų kasdienybė, o žaliojo sezono metu, kai šalį skalauja tropiniai lietūs, suveši nuostabi augmenija.

„Auga tropiniai augalai, daug palmių. Daug gražių gėlių, kaktusų, visur auga tropiniai vaisiai. Yra labai daug gražių paukščių, skirtingų rūšių papūgų, jūroje bei vandenyne daug žuvų, atplaukia banginiai, yra iguanų, beždžionių. Netoliese yra vėžlių neršimosi pakrantė, kuri yra viena iš didžiausių pasaulyje“, – apie šalį pasakojo Živilė.

Vis dėlto dėl pandemijos šiek tiek nukentėjo vietiniai verslai. Pasak Živilės, turizmas labai ženkliai sumažėjo, nors paties viruso atvejų, beveik 7 mln. gyventojų turinčioje Nikaragvoje, užfiksuota kiek mažiau nei 10 tūkst. „Čia yra labai mažai susirgimų, neturime jokių suvaržymų, čia karantino nėra. Taip, mes užsidedame kaukes eidami į parduotuvę ar bankus, bet šiaip jokių suvaržymų, labiausiai nukentėjo turizmas“, – atskleidė Živilė.

REKLAMA

Lietuva – vis dar namai

Živilei ir jos šeimai pasaulį sukausčiusi pandemija turėjo ir kitokių pasekmių: kasmet į Lietuvą sugrįžtanti Živilė šiais metais to padaryti negalėjo. „Mano tėvai, dvi sesės, jų vyrai, mano dukterėčios, sūnėnai. Pasiilgstame jų labai. Galbūt ir ta pandemija jaučiasi dabar dėl to, kad negalime grįžti į Lietuvą“, – atskleidė Živilė, tikėdamasi jau šią vasarą aplankyti gimtinę. Živilė taip pat juokavo, kad Nikaragvoje jai labai trūksta lietuviškos duonos.

Živilė prisimena, jog lankantis Nikaragvoje 2013 metais interneto ryšys buvo vos viename viešbutyje, o kai kuriuose kaimuose elektra atsirado vos prieš 10 ar 15 metų. Nors elektros tiekimas kartais nutrūksta ir šiandien, tai įprastai netrunka ilgai: be elektros energijos pabūti tenka vos keletą valandų. Nepaisant to, kad Nikaragva vis dar kovoja su skurdu bei šiek tiek atsilieka nuo pasaulio naujovių, medicininė pagalba čia lengvai pasiekiama.

„Čia, kur mes gyvename, labai netoli yra klinika, už 20 min. kelio. Medicina čia labai gera, geriausia centrinėje Amerikoje, labai daug žmonių atvažiuoja čia gydyti, dėl to jaučiuosi rami. Turint vaiką viskas labai pasikeičia, nesijaudinau taip smarkiai, kai neturėjau sūnaus. Medicina mes pasitikime čia labiau nei Amerikoje. Amerikoje gydymas nesuvokiamai brangus. Nikaragvoje net gydantis geriausioje ligoninėje, privačiai, daug kartų pigiau negu Amerikoje“.

Trejose šalyse nemažai laiko praleidusi Živilė sako, kad skirtumų galima pastebėti ir daugiau. Nikaragvoje žmonės aktyvūs, didžiąją laiko dalį leidžia kieme, o per pietus ilsisi, nes aukšta temperatūra ir tropinis klimatas išvargina. Vis dėlto didelis skirtumas, pasak Živilės, matomas tarp amerikiečių ir lietuvių: „Manau, kad amerikiečiai šiltesni ir atviresni žmonės, bet kai kurie nelabai nuoširdūs. Lietuviai šaltesni žmonės, užtrunka laiko, kol susidraugauji su lietuviu, bet kai susidraugauji, tai greičiausiai visam gyvenimui. Su amerikiečiu gali susidraugauti per kokias 5 minutes, bet kas gyvenimui lieka, sužinai tik po kelerių metų draugystės.“

Namais Živilei jau tapo Nikaragva, tačiau atskleidžia, kad Lietuvos nepamiršo: „Dabar namai man Lietuva ir Nikaragva, bet ateityje gali būti, kad bus ir treti.“


Rašyti komentarą...
M
Mociute
2021-02-27 09:17:41
Pranešti apie netinkamą komentarą
Sekmes mergaitei, dziugu jei surado laime. Jus, cia kur taip nepagarbiai varot, isvykit is savo lizdelio ir susikurkit gyvenima svecioj saly nemokedami kalbos...
Atsakyti
-1

J
Jokis
2021-02-28 12:10:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
Atrodo kad juos abudu perpiso konkrečiai žaibas .
Atsakyti
0

T
Tėtis
2021-03-03 15:12:33
Pranešti apie netinkamą komentarą
Žvilgtelk į veidrodį , manau ten pamatysi asilą.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (7)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų